24.

1.2K 71 0
                                    

Ch.24

Scharlet pov.

Sustingusi stovėjau prie Belle's kambario durų ir mintyse vis dar sukosi jos pasakyti žodžiai. „Taip, Harry, jie turėtų greitai ten būti."
Ji kalbėjosi su Styles tiesa? Nes kitų Harry kuriam reikėtų sakyti, kad jie atvyksta nepažįstų.
Išgirdusi žingsnius už durų, greitai nubėgau iki savo kambario durų ir pavaizdavau ,kad išėjau tik dabar. Ji iš karto pažvelgė į mane ir pasimetė. Tikiuosi nesupras, kad girdėjau jos pokalbį...
-Išeini? - paklausiau jos sustodama.
-O kas tau darbo? - šiurkščiai paklausė ir praėjusi pro mane, nuėjo prie durų apsiauti batų.
-Man liepė tave saugot. - pavarčiau akis ir tariau tai, kas šovė į galvą pirmiausia.
-O tau tai rūpi? Pasakyk, kad išvykau apsipirkt. - suurzgė ir trenkusi durimis išėjo.
Tada kaip kulka, nubėgau į savo kambarį, radau telefoną, pasiėmiau piniginę ir apsiavusi batus, išlėkiau iš namų pasiėmusi kažkokius raktelius nuo stalelio ir įsitikinusi, kad Bellė jau įsėdo į taksi ir nemato. Tada išlėkusi atsisukau į porą mašinų stovėjusiu kieme, paspaudžiau atrakinimo mygtuką ir viena iš jų supypsėjo. Skubiai į ją įsėdau ir užvedusi pradėjau sekti taksi, kuriame sėdi Bellė.
Važiuodama, surinkau Zayn numerį, bet jis neatsiliepė. Mėšlas!
Tada skambinau ir Louis, ir Noah ,bet nė vienas neatsiliepė.
„Ten pasala, jūsų laukia Harry. Greitai grįžkit!" Praradusi viltį parašiau Zayn ir Louis.
Uh, tikiuosi jie pamatys nors žinutę ir sustos, nes jei nespėsiu... Nežinau ką sau pasidarysiu.
Net dabar pagalvojus, kad jiems kažkas nutiks... mane nukrečia šiurpas.
Pamačiusi, kad taksi nusuka kažkur į užmiestį, šiek tiek prilėtinau, kad manęs nepamatytų. Kai taksi sustojo prie kažkokio apleisto rajono, sustojau keliais namais toliau. Mačiau kaip Bellė išlipa ir pradeda kažkur eiti, o taksi nuvažiuoja. Manau reiktų ją pasekti, tad iššokau iš mašinos ir nuėjau link tos vietos kur ji dingo.
Man iš galvos niekaip neišaina mintis kaip greičiau surasti Zayn ir jį perspėti, nes net nežinau ką sau pasidaryčiau jei man nepavyktų..
Man įėjus į kažkokį apleistą butą, išgidau atsidarant kažkokias duris viršutiniame aukšte, tad atsirėmiau į sieną ir nustojau kvėpavusi, kad manęs niekas nepastebėtų.
-Kodėl tik dabar atvykai? - pasigirdo kažkokio vaikino balsas.
-Neklausinėk, vesk mane pas tą mergytę, - Bell tarė ir tos durys užsidarė.
Dar prieš joms užsidarant, spėjau pamatyti kurios tai buvo. Sukandau savo dantis ir vėl išsitraukusi savo telefoną, surinkau Oscar numerį ir pridėjau telefoną prie ausies.
-Oscar? - paklausiau kai jis atsiliepė.
-Mh? - sušnabždėjo.
-Greitai dinkit iš ten, tai pasala! - tyliai sušukau.
-Ką? Kas tau taip sakė? - paklausė ,o tada pasigirdo keli šūviai. - Šūdas! - tai buvo viskas ką pasakė, o tada ragelis nutrūko.
Mano kvėpavimas pagreitėjo ir aš atsirėmusi į siena, ja nuslydau žemyn. Rankomis užsidengiau veidą ir leidau savo ašaroms kristi, po šitokio kankinimosi. Nejaugi aš nespėjau? Kas bus jei Zayn kas nutiks? Aš sau to tikrai neatleisčiau...
Bet turiu tikėti Zayn. Jis tikrai moka apsiginti ir be kovos nepasiduos... jam pavyks, aš tuom tikiu.
-Ką tu čia darai?! - greitai pakėliau galvą ir atsistojau pamačiusi ant laiptų nustebusią ir piktą Bellę.
-Aš... - sumikčiojau ir nusivaliau ašaras.
-Nors nesvarbu, dabar turėsim daugiau, - pavartė akis ir už jos pasirodė kažkoks vaikinas. - Paimk ją ir nuvesk į tą patį kambarį. - įsakė.
-Ką?! Ne! - sucypiau ir pradėjau eiti link išėjimo, bet tas vaikinas greitai priėjo ir stipriai suėmė man už riešo. - Paleisk mane, asile! - spjoviau į jį, bet jis tik dar stipriau suspaudė.
-Geriau tylek, nes nukentėsi. - pagrąsino ir aš tiesą pasakius išsigandau, nes jo akys tiesiog degė.
Nežinau iš kur, bet šį vaikiną pažįstų. Jis man atrodo labai matytas ir pažįstamas... Ir tada aš supratau kas tai. Atpažinau tas akis. Tai buvo Džošas.
Vaikinas kuris prieš kelis mėnesius visiškai sudaužė man širdį, išduodamas su kažkokia blondine ant mano stalo. Atrodo širdis vėl išvydus tas akis pasruvo krauju. Tada ir supratau, kad ta mergina ant mano stalo ir buvo Bellė, viskas čia suplanuota. Jie visi tai apgalvojo.. ir dabar kažkas bus.
-Džošai? - tyliai jo paklausiau, kai jis mane tempte tempė laiptais į viršų.
Jis tylėjo, sukandęs dantis. Jo žandikaulis buvo įsitempęs, kaip ir visas kitas kūnas.
Nesuprantu kas atsitiko jo veidui, nes jis nebe toks pat kaip prieš porą mėnesių. Tas pats liko tik kūno sudėjimas ir akys. O gal tai ne jis? Bet ne, su niekuom nesumaišyčiau tų pykčio pilnų akių.
Jam įtempus mane į kažkokį butą, buvau nustumpta į vieną iš jo kambarių kuris sklendėjo aklinoje tamsoje. Pajutusi šalia savęs sieną į ją atsirėmiau ir susiėmsi už galvos pradėjau kūkčioti. Dar niekada gyvenime nebuvau tokia pasimetusi. Atrodo visas pasaulis man slysta iš rankų ir aš tiesiog negaliu nieko padaryti, nes esu užrakinta čia. Mintyse vis pralekia Džošas, ta blondinė, kaip dabar suprantu Bellė, nes jų balsai vienodi, o tada viskas sustoja ties Zayn. Mano gyvenimu, kuris man reiškia viską. Dėl jo aš kvėpuoju, gyvenu, juokiuosi, jaučiu... meilę. Net nebūčiau pagalvojusi ,kad pasaulyje yra toks žmogus, dėl kurio galėčiau mirti, bet atrodo klydau, nes toks yra. Ir tai Zayn.
Apšalau, išgirdusi šalia savęs kažkieno kvėpavimą. Apsižvalgiau, bet tokioje tamsoje nėjo nieko įžvelgti.
-Čia kažkas yra? - drebančiu balsu paklausiau.
Bet tas kažkas tik tylėjo ir man pasidarė neramu. Labai neramu.
-Mh. - pagaliau pasigirdo trumpas atsakymas ir aš giliai atsidusau.
Jei čia yra kažkas kitas, jis būtinai turi būti susijęs su viskuo šituom.
-Kas tu? - paklausiau užsimerkdama.
-Waliyha. O tu? - silpnai atsakė.
-Scharlet.
Susiraukiau išgirdusi tos merginos balsą. Jis man atrodė labai girdėtas , bet niekaip negaliu prisiminti kur. Ir tas balsas.. jis man kažką primena.
-Kodėl tu čia?
-Jie.. mane pagrobė. - sušnabždėjo ir iš toliau einančių garsų supratau, kad pradėjo verkti.
Atsiremdama į sieną atsistojau ir paėjusi garso link, atsitūpiau. Švelniai ją apkabinau ir prisiglaudžiau sau prie krutinės. Mergina pradėjo kūkčioti ir garsiai verkti. Net tas nosies traukimas man kažkur matytas...
-O dėl ko jie taip padarė? - vėl paklausiau po keletos akimirkų.
-Dėl mano brolio... jie nori jam atkeršyti. - tarė ir aš supratau.
Tai pagrobta Zayn sesuo.

Zayn pov.

Sustabdžiau mašiną prie vieno iš tatuiruočių salono ir iš jos išlipau, kartu su Louis.
Atvykome pas merginą, kuri kaip sakė Bellė gali pažinoti Harry mamą.
Po to kai Scharlet užsidarė savo kambaryje, mes su Belle šiek tiek pasišnekėjome ir ji pagaliau papasakojo, kad kol buvo praradusi atmintį, jos globėjas vis pasakojo apie Harry ir jo mamą Annę. Tad dabar, kai ji supranta apie kokį Harry čia šnekama, nori padėti ir davė mums šį adresą, kuriame dirba moteris galinti mums padėti. Žinoma man kažkiek keista, bet turime nors pabandyti.
Mes su Louis nusprendėmę nuvykti paieškoti Harry motinos, kuri kaip jis sakė mirė kai jis buvo dar mažas, o likusieji vaikinai nuvyko į klubą, pasiknisti po Harry popierius ir išsiaiškinti kada bus kitas reisas.
Mums beinant link to pastato, mano telefonas pradėjo skambėti, tad aš atsiliepiau.
-Klausau?
-Sveikas Zayn. Turiu tavo vaikinus, bet tai ne svarbiausia. Turiu ir tavo sesutę ir... spėk ką dar? Žinoma ,kad tavo mielają Scahrlet. - išgirdau pasityčiojantį Harry balsą ir suspaudžiau kumščius.
-Ko nori? - sušnypščiau.
-Tavo mirties.

Over/Over 2/Over 3 (Viename albume) | Zayn Malik (Lietuviška fanfic)Where stories live. Discover now