Vaikščiojanti katastrofa

27

Laikas slinko neapsakomai lėtai. Jau atrodė, kad net vėžlys juda daug greičiau, negu laikas. Tai mane nervino labiausiai. Išvargusi atsisėdau ant nepatogaus gulto ir vėl įsispoksojau į laikrodį, kurio rodyklė nė nektino judėti. Nepatenkinta kažką suniurzgėjau panosėje. Tiesą pasakius man jau skaudėjo gerklę nuo rėkimo. Visaip bandžiau išsikviesti pareigūnus, kad jie mus paleistų. Tačiau jie nė neketino čia eiti. Kai jie įgrūdo mus čia, pasakė, kad peržiūrės įrašą ir tai kiek užtruks. Daugiau nieko. Jie net neateina pažiūrėti, kaip aš rėkiu, kad mes nekalti. Nors juk jie pažiūrėję įrašą patys supras, kad tai Tonis kabinėjosi prie manęs. Jis pradėjo pirmas. Tačiau, dabar tikriausiai jis ligoninėje ir gal net kovoja dėl savo menko gyvasčio.

Nuo tokios minties krūptelėjau ir pažvelgiau į Eriką, kuris su Dynu ramiausiai sėdėjo ant gulto.

Šį vakarą dedasi tai kas neturėtų dėtis. Erikas, kuris neturi kantrybės ir sunkiai tvardosi buvo ramus ir pasirengęs laukti kol jie peržiūrės įrašą. Dyną taip pat visada laikiau ne iš ramiųjų. Tačiau, jis sekė Eriko pavyzdžiu. O aš? Rami, bailė, dabar klykavau, kaip beprotė. Ir niekas manęs nesistengė tramdyti. Tai mane dar labiau erzino. Pasirodo net aš galiu prarasti kantrybę. Dar niekad nesu buvusi sulaikyta. Niekada. Tai pakenks mano reputacijai. Nors tiesą pasakius jai jau seniai pakenkta. Bet dabar tėvai mane laikys tik dar viena maištaujančia paaugle.

- Jie turi mus išleisti, - suniurzgėjau, o Erikas palietė mano petį. Krūptelėjau nuo tokio veiksmo ir pažvelgiau į vaikiną.

- Ir išleis tik turėk daugiau kantrybės, - tarė, o aš prikandau lūpą.

Mudu kelias akimirkas spoksojom vienas į kitą. Tiesą pasakius net nežinojau kodėl. Tačiau toks spoksojimas tiesą pasakius ramino. Nebesijaučiau tokia pikta ir atrodė, kad pabaisa siautusi manyje nurimo. Atrodė, kad grįžo senoji Samara. Staiga nusukau nuo jo akis. Negaliu šitaip elgtis. Kaipgi Naomė? Kaip ji? Ji tikrai nebūtų patenkinta sužinojusi, kas tarp mūsų nutiko. Bet ir nesužinos. Nestosiu jiems skersai kelio. Nesvarbu, kad tai buvo sunku. Staiga prie kameros atsirado pareigūnas ir Dynas nejučiomis pašoko iš vietos. Mačiau, kaip Erikas įsitempia. Aš pati išpūčiau akis, kai pamačiau plastmasinį maišelį su baltais milteliais vyro rankoje. Vyras tik išsiviepė. Sudrebėjau, kai pamačiau, kad jis su pirštinėmis. Kad nelaiktų jo pirtų antspaudų. Aišku, o kaipgi kitaip.

- Radom jį automobilyje. Regis ši byla kiek užtruks, - nusivaipė ir paliko mus vienus.

Nejaugi jie rado maišelį pas Dyną? Iš vaikino reakcijos sprendžiant, taip. Gražu. Geriau jau nebegali būti. Dabar jau tikrai čia įstrigom. Ir Lorena sužinos apie maišelį. Vėl apkaltins, kad vartoju. Vėl galiu atsidurti reabilitacijoje. Prisiminus ligoninę, mano kūnu perėjo nemalonūs šiurpuliukai. Jau galvojau, kad viskas baigėsi. Nebenoriu ten vėl. Nenoriu. Sunkiai nurijau gerklėje įstrigusį gniužulą, o Dynas palietė grotas. Tarp mūsų trijų vyrojo nejauki tyla. Nei vienas nežinojom ką pasakyti.

- Žinau, - staiga ištarė Erikas ir apsidairė. Dynas priėjo prie jo arčiau, o Erikas pasislinko prie manęs. Kas dabar? Ką jis sugalvojo, kad niekas neturi girdėti? – Mes galim pabėgti.

- Ne, - suprotestavau griežtu balsu, tačiau jiems buvo nė motais.

- Dar labiau prisidirbtumėm, - atsakė Dynas tyliu balsu.

- Bet mes neturim kitos išeities. Jie sužinos teisybę ir tada viskas išaiškės, - pareiškė Erikas, o Dynas atsitraukė.

Tokios kalbos tiesą pasakius varė mane į neviltį. Kaip mes pabėgsim? Čia pilna farų ir mūsų galimybės ribotos. Kur bėgtume? Ką darytume? Pasikeistume tapatybes? Tai beprotiška. Be to Dynas teisus. Mums nepavyks ir taip mes tik dar labiau prisidirbsim. Be to ant maišelio jau yra pirštų antspaudų ir jie supras, kad tai Dyno. Paskui išaiškės, kad jis juos platina ir panašiai. Viskas gali nusiristi iki to, kad Erikas užmušė tą vaikiną ir kad aš partrenkiau tą blondiną. Dabar jau tikrai pajutau ašaras akyse. Tikra velniava. Tikras beprotnamis. Kitaip ir nepavadinsi. Atsidusau ir suleidau pirštus į savo rudus plaukus.