Likimas // Z.M

3.3

Perrie pov.

Lėtai atsisukau į balso savininką. Iš pirmo pamačiau juodą švarką ir maikę, tas asmuo buvo aukštesnis už mane žymiai, tad turėjau pakelti galvą.

Pakėlusi pamačiau tas pačias rudas akis, kurios žiūrėdavo į mane su meile, bet dabar matau tik pyktį ir pašaipą jose.

-Zayn?

-Nejaugi nepasiilgai?- nusišypsojo savo pašaipia šypsena.

-Ne,- bandžiau tvirtai pasakyti, bet mano balsas kažkiek sudrebėjo.

-Ar tikrai?- jis priėjo arčiau ir dabar mūsų keliai rėmėsi.

Norėjau atsakyti, bet mane nutraukė Dylan balsas.

-Mamyte,- jis paėmė už rankos, tai teko nutraukti mūsų su Zayn žvilgsnius.

-Taip?- pažiūrėjau į jį.

-Galime nueiti ledų?- jis pažiūrėjo į mane rudom akutėm, kurioms negaliu atsispirti niekaip. Giliai atsidusau ir palinksėjau.

-Žinoma, eik dar pažaisk, aš greit ateisiu,- nusišypsojau jam ir jis tik palinksėjo ir vėl nubėgo atgal į vaikų aikštelę.

Vėl atsisukau į Zayn ir mačiau kaip jis žiūri į nubėgantį Dylan. Jis atsisuko į mane prisimerkęs.

-Tavo vaikas?- aš tik palinksėjau ir meldžiausi, kad jis nebūtu supratęs, kad tai jo vaikas, nes dar nenoriu, kad jis tai žinotų. -Su kuo jis?- dar vienas klausimas išsiveržęs iš jo burnos.

-Su Louis,- sumurmėjau, nors mintyse šaukiau, kad čia jo vaikas, bet bandžiau to nepasakyti.

-Pala ką?- jis atrodė pasimetęs,- kartais Louis akys nėra mėlynos ir tavo mėlynos ir šiaip jis nepanašus į jį,- jis patrūkčiojo pečiais. Tai buvo tikra tiesa, jis nei kiek nebuvo. Dylan buvo mažasis Zayn.

-Nu ir kas?-kiek susinervinusi pasakiau.

-Tai, kad tu man meluoji,- jis ramiai atsakė ir nusišypsojo pašaipia šypsena.

-Nusispjaut, ką tu manai, o dabar atsiprašau, mano vaikas nori ledų,- apsisukau ir greitu žingsniu nuėjau.

Dar girdėjau kaip jis sušuko.

-Aš taip visko nepaliksiu!

Zayn pov.

Man taip viskas čia įtartina, vaikas net nepanašus į Louis, labiau į mane? Taip tikrai, jis panašus į mane. Rudos akys, tamsūs plaukai ir dar ta oda. Na nieko, reiks išsiaiškinti. Dabar dar tas Louis su Perrie. Man pyktis tiesiog kyla vien pagalvojus, kaip jis liečia jos kūną, norisi jį užmušti, na bet nieko, ji greit bus vėl mano, nori ji to ar ne.

Dabar reikia susirasti juos.

Eidamas pro kavinę pamačiau Perrie su vaiku, įėjęs į kavinę iškart patraukiau prie jų. Perrie pamačiusi mane, atsistojo.

-Ką tu čia veiki?- ji piktai pasakė ir galiu pasakyti, kad ji dabar atrodo karštai, taip ir norisi ją pabučiuoti, bet atidėsiu veliasniam laikui.

-Atėjau pavalgyti su jumis,- greit pasakiau ir praėjau pro ją. Prisėdau prie jų stalo ir į mane dabar žiūrėjo rudos akis.

-Sveikas, kuo tu vardu?- švelniai paklausiau ir šalia manęs prisėdo Perrie.

-Dylan,- nusišypsojo ir aš jam atgal. Kažkodėl aš jaučiau, kad jis gali būti mano sūnus. Jeigu aš juos nusivesčiau į atrakcionus, galėčiau ilgiau pabūti su juo ir dar panervinčiau Perrie.

-Gal norėtum į atrakcionus?- pažiūrėjau į Dylan, jis labai greit palinksėjo, o aš gavau piktą žvilgsnį iš Perrie.