Sudegusio Teatro Aktoriai

18 dalis

Grįžusi namo, viduje išgirdau riksmus. Mano ausis pasiekė šaižus, dūštančių indų garsas. Tai ne pirmas kartas kuomet mano tėvai pykstasi. Kai buvau mažytė nuolat girdėdavau mamos riksmus ir vėliau matydavau jos ašaras. Jie pykdavosi dėl to, kad tėtis nuolatos dirbdavo ir neskirdavo laiko mums. Nemeluosiu, retai jį matome ir suprantu dėl ko mama pyksta. Tyliai nusimovusi batus rengiausi tiesiog pasislėpti savo kambaryje ir leisti jiems išsiaiškinti santykius dviese, žinojau, kad jei įsipainiosiu aš, viskas bus tik dar blogiau.
"Prašau nepalik manęs!!" Iš virtuvės nuskambėjo mamos balsas ir aš supratau, kad šį kartą jie pykstasi dėl kitų dalykų. Mano širdis nusirito į kulnus, kūną išpylė šaltas prakaitas. Tėtis mus palieka?
"Prašau pagalvok apie Athena!.." rėkė mama tuo pačiu metu verkdama.
"Man gana!" Surėkė atgal tėtis. "Kodėl aš turiu būt nelaimingas? Mūsų dukra jau didelė, ji supras." Jau ramesniu balsu pasakė šis.
"Ar tai dėl tos kalės Kim?!" Paklausė mama. Kas ta Kim? Tėčio meilužė? Moteris kuri susidėjo su vedusiu vyru?
"Ne, tai dėl to, kad tu miegojai su mano geriausiu draugu! Vedusiu draugu! Beno tėvu! Ar tu bent supranti ką galėjai padaryti Athenai? Jei sužinotų Benas, jis pradėtų nekęsti mūsų dukros!" Rėkė mano tėtis.
Stovėjau koridoriuje jau nežinau kiek laiko. Negalėjau pajudėti po visko ką sužinojau per šias dešimt minučių. Mano mama neištikima mano tėčiui. Mano tėtis tikriausiai neištikimas mano mamai. Visą laiką maniau, kad turiu normalią šeimą ir visad galvodavau, kad man labai pasisekė. Tikriausiai niekas nėra taip kaip atrodo.
Tyliai užlipusi į kambarį, užsidariau jame. Surinkau Mari numerį ir jai atsiliepus papasakojau viską ką girdėjau. Mano balsas drebėjo ir buvau beveik beverkianti. Niekaip negalėjau suprasti kaip mano mama galėjo taip pasielgti, permiegoti su Beno tėčiu. Negi ji nebuvo laiminga? Ar dėl ko nors esu kalta aš?
Po keletos valandų verkimo ir bandymų nusiraminti man pavyko. Apačioje buvo tylu, nes prieš pusvalandį tėtis išėjo iš namų. Negirdėjau mamos apačioje tad sunerimusi išėjau iš kambario. Nusileidau laiptais ir nuėjau į svetainę. Mama sedėjo ant sofos, rankose laikė vaistų buteliuką.
"Ką tu darai?" Išsigandusi pabandžiau atimti vaistus, bet ji į buteliuką įsikibo dar tvirčiau.
"Tu kalta. Tu dėl visko kalta." Murmėjo po nosimi mama. "Kai tu gimei, jis nustojo mane mylėti. Aš jam tapau nepatraukli. Jis rūpinosi tik tavimi." Įsmeigusi akis į žemę kalbėjo vos suprantamai. Pritūpusi prie jos pabandžiau ją apkabinti, bet buvau tik grubiai atstumta. Sulaikiusi liksvarą nenukritau, bet šie mamos žodžiai įsmigo man į galvą.
"Prašau nesakyk taip.." tariau tyliai, bet mama net nesureagavo. Atkimšusi vaistų buteliuką ji išpylė visas tabletes sau į delną ir kiek pasvarsčiusi pamėgino įsidėti jas į burną, bet aš pastūmiau jos ranką ir visi vaistai nukrito ant žemės.
"Baik arba aš iškviesiu policiją." Tariau ramiai, nors iš tiesų nebuvau rami. Mano mamai pakvaišo protas ir aš net neįsivaizduoju ką daryti.
"Dar kartą paliesk mane ir atsidursi po žeme." Atsakė ji ramiai, tuo pačiu šaltu žvilgsniu mane nužvelgė ir atsistojusi kažkur išėjo. Išsitraukusi drebančiomis rankomis telefoną surinkau tėčio numerį.
"Klausau mieloji." Jis atsiliepė ir prakalbo tyliu balsu.
"Mama bando nusižudyti." Bandžiau pasakyti kuo ramesniu balsu, bet jis drebėjo. Žodžiai buvo vos suprantami.
"Ką?!" Tėtis iš kart tapo gyvybiškesnis.
"Greičiau grįšk namo, nes nežinau ką man daryti." Beveik verkdama tariau.
"Būsiu už 5 minučių." Atsakė greitai ir padėjo ragelį.
Įsikišusi telefoną į galinę kišenę išėjau ieškoti mamos. Radau ją lauke, vidiniame kiemelyje po medžiu. Rankoje ji laikė peilį.
"Mama!" Sušaukiau pamačiusi ją, bet ji tik dar stipriau suspaudė peilį.
"Jei prisiartinsi - mirsi." Atsakė ji su ašaromis akyse.
"Tėtis grįšta namo! Viskas bus gerai!" Bandžiau ją nuraminti.
"Jeigu jis mane paliks aš rasiu būdą nusižudyti." Ji atsakė surėkdama. Aš puikiai žinojau, kad šiandien viskas pasikeitė. Mano šeima niekada nebebus tokia pati.
Priėjusi prie jos atėmiau peilį ir numečiau kuo toliau. Norėjau ją apkabinti, bet bijojau. Aš nepažįstu tokios savo mamos ir tai tiesiog varo iš proto. Netrukus pasirodė tėtis, bet jis buvo ne vienas. Su juo atvažiavo policija ir medikai. Prieš mano akis mama buvo apžiūrėta daktarų ir kai jie baigė, mama juos užpuolė. Čia ir dabar ją išvežė.
"Dukryte, eik į vidų." Mane ragino tėtis, bet patirtas šokas neleido atsipeikėti. Mačiau tik tą vaizdą kuomet mamos žvilgsnis pasikeitė, ji pradėjo isteriškai verkti ir trankyti medikus. Galbūt ją taip paveikė ištarti mano tėvo žodžiai "Mes skiriamės ir dėl to ji pakvaišo."
"Kas atsitiko? Kas jai pasidarė?" Pažvelgiau į jo pavargusias akis.
"Ji pratrūko... Tai buvo atsitikę ir anksčiau kai tu buvai ką tik gimusi. Tu to neatsiminsi, bet ji 2 metus buvo paguldyta į psichiatrinę. Grįžo kaip naujas žmogus, bet patikėk manim, aš žinojau, kad jai vis dar negerai. Žinojau, kad ateis diena kuomet ji vėl pratruks. Šiandien buvo ta diena." Atsakė jis ramiai.
"Kas bus dabar?" Nusišluoščiusi ašaras paklausiau.
"Tavo mamai bus suteikta pagalba ir tikėkimės jai pagerės. Aš būsiu su tavim, nebijok." Tėtis apkabino mane ir priglaudė arčiau savęs.
Praėjo visas vakaras ir visa naktis. Atėjo sekanti diena, o aš dar nebuvau sumerkusi akių. Visas vaizdas stovėjo man prieš akis. Visi mamos žodžiai kartojosi galvoje. Visas skausmas plėšė mane iš vidaus. Parašiau Mari, kad šiandien manęs mokykloje nebus, ji nieko neklausė. Tėtis išėjo anksti ryte ir likau viena namuose. Viskas man priminė mamą. Negalėjau net įeiti į svetainę ar pažvelgti į vidinio kiemelio pusę. Mintis, kad manęs nekenčia mano mama, tiesiog varė iš proto. Norėjau kažkur dingti. Toli, toli.
Mano mintis nutraukė suvibravęs telefonas. Išsitraukusi telefoną pamačiau žinutes nuo Mari.
"Benas žino."
"Jis įsiutęs." 
"Gerai, kad šiandien tavęs nėra."
Ašaros pripildė akis ir aš surinkau Mari numerį, netrukus ji pakėlė ragelį.
"Ką jis žino?" Paklausiau tyliai.
"Kad tavo mama permiegojo su jo tėvu." Atsakė ramiai Mari.
"Iš kur?" Greitai paklausiau.
"Tavo tėtis buvo užsukęs, pas Beną. Abu tėvai susimušė, Benas sakė vos juos išskyrė."
"Dieve mano..." tyliai sumurmėjau ir dar labiau pravirkau. "Ar Benas sakė kažką apie mane?" Paklausiau drebančiu balsu.
"Ath..." numykė Mari.
"Sakyk!" Sušaukiau.
"Galbūt tau bus geriau nežinoti." Jos balsas buvo tylus.
"Ah. Taip blogai?" Nusišypsojau pati sau. "Taip ir žinojau, kad viskas atsisuks ir prieš mane."
"Sakykim taip, kad tau geriau prie jo nesiartinti." Ji pasakė tvirtai.
"Patikėk manim, aš nesiartinsiu prie jo, bet nesu tikra, kad jis paliks mane ramybėje. Manau greitai visa mokykla žinos apie šią istoriją."