Skęstančios sielos (Lietuviškai)

12 Dalis. Kas iš tiesų įvyko tą vakarą?

Valandos bėgo, o viskio butelis sparčiai mažėjo tarp nereikšmingų Ethano bei Olivijos pokalbių pauzių. Merginai akyse nežymiai liejosi, o liežuvis karts nuo karto leptelėdavo kokią nesąmonę,

- Žiūrėk, saulė kyla, - išsiviepusi liežuviu caktelėjo tamsiaplaukė, įsistebeilydama į šviesėjantį dangų pačiame miesto gale. Kaži kiek valandų?

- Kyla, - palinksėjęs patvirtino vyriškis, su šypsena stebėdamas pakitusi Olivijos veidą. Ji nebeatrodė tokia rūsti, viskuo nepatenkinta ir nemandagi persona. Jos žavų veidelį be perstojo puošė šypsenėlė ir meilus juokas.

- Nesi tokia surūgėlė, kokia kartais bandai apsimesti, - pavartęs galvą leptelėjo komplimentą vyriškis, bet atsakui sulaukė tos pačios rūsčios veido išraiškos iš žydraakės.

- Ne visada tokia buvau, - susiraukusi šaltai atrėžė mergina, rankose vartydama tuščią viskio stiklinę.

- Kokia buvai ankščiau? – pakreipęs galvą pasiteiravo vyriškis. Matydamas kiek nerangius Olivijos judesius nusijuokė. Panašu, kad alkoholio banguotų plaukų savininkei jau pakako.

Mergina atsiduso ir ilgą laiką tylėjo. Kalbėti apie praeitį tikrai nenorėjo, bet liežuvis, rodos, tiesiog neklausė.

- Buvau normali, tipinė paauglė. Rūpėjo draugai, vaikinų dėmesys, šiek tiek mokslai. Visada norėjau studijuoti mediciną, dirbti sesele. Atsikalbinėjau su tėvais, pykdavau, kai jie liepdavo sėdėt namie ir prižiūrėt brolį.. o dabar.. dabar negaliu atsiimt visko ką esu padarius ne taip.. – papurčiusi galvą tyliai prašneko. Bekalbant merginos žvilgsnis tapo stiklines ir vis lakstė po patalpą. Širdis suspurdo, o vyriškis tuo tarpu įdėmiai klausėsi.

- Juk supranti, kad nelaimės atsitinka? Negali kaltės versti ant savęs. Nelaimingi atsitikimai nuo tavęs nepriklauso, - gūžtelėjęs pečiais ramiu tonu paaiškino, nors iš tiesų ir vaikino širdis kiek suspurdėjo. Kaip bebūtų, bet avarijos tema skaudi jiems abiems.

- Tą vakarą praradau viską ką turėjau ir tai buvo mano kaltė, - susiraukusi piktai rėžė brunetė, stipriai suspausdama stiklinę. Rankų pagalvėlės pabaltavo.

- Tai nėra tavo kaltė ir niekada nebuvo, - nepasiduodamas brunetės pykčiui laikėsi savosios nuomonės Ethanas. Mergina urgztelėjo.

- Jie turėjo visi būt namie, Ethanai.. sekmadienis pas mus buvo šventai šeimos diena.. mes sėdėdavome ir žiūrėdavome bereikšmius filmus apsikabinę popkornų bliūdais, - tamsiaplaukės balsas suvirpėjo ir ši nusuko žvilgsnį į šoną. Menka ašarėlė nusirito paraudusiu Olivijos skruostu, tačiau miklūs pirštai ją greitai pašalino.

- Ahh.. eikš ir net nebandyk ožiuotis, - sumurmėjęs kairią rankos plaštaką uždėjo tamsiaplaukei ant pečių, švelniai ją prisitraukdamas. Merginos skruostas prigludo prie kvepaluose išmirkusios Ethano krūtinės. Aromatas maloniai glostė nosį, tačiau principai vertė muistytis.

- Ššš.. nurimk.. nieko blogo tau nedarau, brangute, - laisva ranka raminančiai perbraukė merginos plaukus. Abu giliai širdyje suprato, jog palūžusiai brunetei tereikia šiek tiek švelnumo ir paguodos, kurios kategoriškai bandė atsisakyti. Neištvėrusi Olivija pravirko stipriai įsisprausdama į vaikino glėbį.

Tai ir buvo pagrindinė priežastis kodėl rudaplaukė nemėgo švelnumo, paguodos ar bet kokių kitokių gražių gestų. Tokiomis situacijomis ji tiesiog išskysdavo.

- Buvo rudens atostogos.. mano klasiokė rengė vakarėlį sodyboje tą vakarą.. ir aš kategoriškai atsisakiau sėdėti namie su šeima.. – jausdama byrančių ašarų sūrų skonį prabilo brunetė. Žodžiai tylus, mat burna įremta vyriškiui į krūtinę.

- Mes visi susipykome.. pasakiau geriausiai draugei, kad neatvažiuosiu, kad tėvai manęs neišleidžia, bet galų gale mama pasidavė mano isterijoms.. jie nuvežė mane į sodybą.. atsisveikino ir sakė, kad iš ryto pasiims.. turėjau ten nakvoti.. – toliau tyliai šnekėjo tamsiaplaukė. Tai buvo pirmas atviravimo kartas po šeimos netekimo. Šia tema net su vienintele drauge Karla nešnekėjo. Ethanas nedrįso pertraukti merginos tik smarkiai gniaužė ją prie savęs, raminančiai glostydamas plaukus. Buvo maloniai nustebęs įžūlios Olivijos atvirumu.

- Niekas negalvojo, kad atvažiuosiu.. patenkinta pasileidau sodyboje ieškoti geriausios draugės.. kažkas pasakė, kad ji nuėjo persirengti.. o kai ją radau.. paaiškėjo, kad ji ne persirenginėjo, o nusirenginėjo prieš mano vaikiną, kurio ten net neturėjo būti.. sakė, kad tėvai jį išsitempė į kaimą.. – galų gale staiga užtilo. Suvokė, kad už ją darbą padarė prakeiktas alkoholis ir atsitokėjusi atšoko nuo vyriškio kūno, mikliai pradėdama šluostyti šlapius skruostus. Jautėsi tokia beviltiška ir sugniuždyta.. pyko ant savęs, kad atvėrė savo blogiausią pusę beveik svetimam žmogui.

- Ei.. juk sakiau nesiožiuoti.. ašaros parodo, kad tau rūpi. Ašaros daro tave žmogumi.. užteks sėdėti užsisklendusia.. nors vieną vakarą pabūk savimi.. Niekas tavęs nemato, supranti? Mes vieni, nurimk.. – atsidusęs švelniais žodžiais vis guodė merginą vėl ją prisitraukdamas artyn, tik šį kartą teko panaudoti šiek tiek jėgos, kad Olivija neištrūktų per tuos kvailus principus.

Olivija nustojo kūkčioti visais įmanomais būdais stengėsi ištrūkti ir atitolti nuo rudaakio, tačiau pavargusi spyriotis nusvarino galvą jam ant peties. Širdis daužėsi, keldama skausmą krūtinėje, tačiau ji viską stengėsi išlaikyti viduje. Spaudė, gniaužė, kad tik neištrūktų vaikiškas kūkčiojimas ar ašara.

- Aš visus praradau per vieną vakarą, Ethanai.. verkiau, klykiau, trenkiau iš visų jėgų draugei.. visais įmanomais žodžiais išvadinau vaikiną ir paskambinau tėvams.. maldavau, kad jie grįžtų ir pasiimtų mane.. o vakarėlis, dar net nebuvo įsivažiavęs.. tik aštunta valanda vakaro.. visi linksmi ir laimingi rinkosi, o aš sėdėjau krūmuose ir verkiau.. tėvai tebuvo nuvažiavę kelis kilometrus nuo sodybos ir pažadėjo, kad apsisuks ir grįš.. bet buvo per vėlu.. praėjo pusvalandis.. aš vis skambinau.. verkiau.. kol galų gale nakties viduryje mane rado policija.. brolio net neleido pamatyt.. buvau nepilnametė, jie sakė, kad tokio vaizdo neištverčiau.. jie sakė, kad su tėvais turiu atsisveikinti.. jie sakė, kad gyvenime taip atsitinka ir turiu išlikti stipri.. jie sakė, kad viskas bus gerai, kad visas gyvenimas man prieš akis.. o aš klykiau, kol išklykiau visą balsą.. kol nebeturėjau jėgų verkti.. neįstengiau, net į laidotuves eiti.. – šaltu balsu užbaigė pasakojimą, stipriai suspausdama kumščius. Visi įvykiai, prisiminimai, sužaloti tėvų kūnai reanimacijoje tiesiog stovėjo prieš akis. Per vieną vakarą pradingo visi mylėti žmonės.. tėvai.. brolis.. vaikinas.. draugė.. Brunetė liko visiškai viena.

Stojo mirtina tyla, girdėjosi tik netolygus Olivijos kvėpavimas.Akivaizdu, jog ji viską bandė laikyti viduje, nors tenorėjo verkti it mažamergaitė. Vyras laikė ją tvirtai apglėbęs abejomis rankomis, o ši palūžusiuveidu tiesiog liko prisiglaudusi stengdamasi jausmus sugrūsti atgal į širdį,kuri nebegalėjo atlaikyti „svorio" ir įtampos. Abu žinojo, kad jokie žodžiainepadės sumažinti skausmo, tad tiesiog sėdėjo tyloje, apglėbę vienas kitokūnus. Tai ir buvo supratingumas ir paguoda – tyla, artumas, švelnus garbanųbraukimas delnu.