1. Dalis

426 34 6
                                    

Gniaužiau tarp pirštų popieriaus lapelį ir svarsčiau ką dabar veikia Džekas

Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.

Gniaužiau tarp pirštų popieriaus lapelį ir svarsčiau ką dabar veikia Džekas. Praėjo daugiau nei aštuoni mėnesiai kai jį paskutinį kartą mačiau. Per tą laiką sulaukiau dar keturių tokių lapelių. Dažniausiai juos perduodavo koks nors mokinys, arba rasdavau savo spintelėje. Džekas visada buvo šalia, bet aš taip ir nesugebėjau jo surasti, o dabar jaučiau jog visai greitai mudu vėl susitiksime. Turėjau būti pasiruošusi, ir per tą ilgą laiką kol jo nemačiau sugebėjau susitaikyti su jo mirtimi.
Džeko nebebuvo, tik ne tokio kokį pažinojau. Dabar tas padaras turėjo tik jo kūną, prisiminimus, daugiau nieko. Tačiau vaikino tėvai vis dar jo ieško ir nepraranda vilties. Skaudžiausia bus kai man teks jį nužudyti ir pranešti jo šeimai, jog buvo rastas jo kūnas.
Sumirksėjau ir giliai įkvėpusi bandžiau užgniaužti skausmą. Per tuos aštuonis mėnesius daug kas pasikeitė. Tai ką man teko išgyventi neatpažįstamai pakeitė mano gyvenimą. Ne tik mano, bet ir Andžės. Kelis mėnesius merginai reikėjo psichologo pagalbos, ir džiaugiausi jog ji sugebėjo išlaikyti paslaptį apie vampyrus. Tačiau mudvi turėjome vieną kitą, o tai svarbiausia.
Mano santykiai su tėvais pasitaisė. Kai nebeliko paslapčių aš vėl sugebėjau jiems atsiverti ir pagaliau jie pradėjo manimi pasitikėti. Jie leido man medžioti su sąlygą, jog pasitaisysiu pažymius. Mokslai niekada nebuvo stiprioji mano pusė, tačiau stengiausi kaip galėdama ištempti bent iki šešetų ir septynetų. Ir man pavyko baigti vienuolikta klasę.
Dėdė Meisonas liko mieste. Jis dėl kažkokių priežasčių ir toliau gyveno pas mus. Po to kas nutiko su Dorija maniau, negalėsiu pažvelgti jam į akis, tačiau pati suvokiau jog nesvarbu kas, jis vis tiek bus mano šeima. Tik jo dėka, aš buvau stipri ir mokėjau apsiginti. Atrodo viskas grįžo į savo vietas, tik trūko Dorijos. Tėvai jai suorganizavo laidotuves, tik aš taip niekada ir nesugebėjau paleisti savo sesers.
Mano mintis nutraukė atsidariusios automobilio durelės. Andrė grįžo į automobilį ir atsisėdęs pažvelgė į mane. Įkišau lapelį į savo kuprinę ir patraukiusi plaukus į šoną pažvelgiau į tamsiaplaukį. Andrė šiandien budėjo, todėl aš įsiprašiau kartu jog galėčiau prastumti laiką. Pastaruoju metu vaikinas stengiasi būti kuo dažniau šalia manęs. Mudu jau rimtai draugavome tris mėnesius, bet priežastis kodėl jis amžinai yra šalia buvo kita. Jam nepatiko mintis, kad aš viena bastausi naktimis po miestą ir žudau kiekvieną vampyrą pasimaišiusi mano kelyje. Tačiau kaip kažkada Andrė minėjo, tai ką aš darau savo laisvu laiku yra mano reikalas, nes aš niekada nebūsiu tikra medžiotoja.
- Kaip sekėsi? – pasidomėjau kilstelėjusi antakį ir vaikinas šyptelėjo. Ant jo veido išryškėjo barzdos šiureliai, o tamsios akys žvelgė priešais save. Jo tamsūs marškinėliai atsidavė nuo prakaito, o juodos kelnės buvo išteptos purvu. – Tai ar sugavot?
- Žinoma sugavom, - šyptelėjo jis apsilaižydamas savo lūpas ir aš kilstelėjusi suknelę atsisėdau ant jo kelių. Uždėjau rankas ant jo kaklo ir palinkau į priekį. – Man reikia dušo, - sumurmėjo jis ir aš paliečiau jo lūpas savosiomis. – Tikiuosi nenuobodžiavai, - sušnabždėjo jis ir jo lūpos nuslinko ant mano kaklo. Rankos stipriai suėmė mano šlaunis ir aš viptelėjau.
- Žinoma man buvo nuobodu, bet dabar atsiimsiu už tą laiką.
Užspaudžiau jo lūpas savosiomis ir leidau mudviejų liežuviams susipinti. Jo rankos stipriai suspaudė mano nugarą ir aš išsirietusi prisispaudžiau krūtine prie jo. Iš mano lūpų išsprūdo aimana ir Andrė prikandęs lūpą suspaudė mano riešus. Čia buvo ankšta, pernelyg mažai vietos, bet aš jo jau kuris laikas norėjau ir šiandien ketinau jį gauti.
Išlaisvinusi savo rankas suspaudžiau jo skruostus ir įsisiurbusi į jo lūpas pradėjau judėti. Vaikinas švelniai glamonėjo mano šlaunis, o kai aš pabandžiau nutraukti jo marškinėlius jis akimirksniu sureagavo ir atitraukė mane tiek, jog nebepasiekčiau jo lūpų.
Sutrikusi kilstelėjau antakius, bet Andrė buvo užsimerkęs ir giliai kvėpavo. Suėmiau savo plaukus ir nubraukiau į šoną, nes buvo siaubingai karšta. Liepos pabaiga, bet  karšta būdavo net naktimis. Todėl dabar vilkėjau lengvą suknelę nors mieliau būčiau su odinėmis kelnėmis.
- Kas yra? – galiausiai paklausiau ir vaikinas atsimerkė. – Maniau tu to nori?
- Noriu, - prisipažino jis persibraukdamas per savo plaukus. – Bet tikrai ne automobilyje.
- Ar tai dėl to, kad man yra septyniolika, o tau dvidešimt vieneri?
- Ne tai ne dėl to, Eiden, - atsiduso jis. – Na gerai, gal tai ir dėl to, bet tikrai ne tai ką manai, - greitai išbėrė žodžius ir aš nulipusi nuo jo atsisėdau į savo vietą. – Aš turiu patirties, nemeluosiu tau dėl to ir nenoriu, kad po visko tu gailėtumeisi to ką padarei.
- Nuo kada tau rūpi tokie dalykai?
- Pameni kai Meisonas mus užtiko tavo kambaryje prieš du mėnesius?
Suspaudžiusi lūpas linktelėjau nes tai buvo iš ties nemalonu. Tėvų nebuvo namie todėl pasikviečiau Andrė. Mudu žiūrėjome filmą kai staiga pradėjome bučiuotis ir aš likau tik su apatiniais. Blogiausia tai jog grįžo dėdė ir mus užtiko. Jis nieko nesakė, užteko jo žvilgsnio todėl nuo to laiko mudu daugiau niekada nelikdavome pas mane.
- Ar nori pasakyti, kad tos mėlynės buvo ne nuo vampyro, bet nuo Meisono? Jis tau trenkė?
- Jis liepė man būti labai atsargiam, nes jeigu sudaužysiu tau širdį, jis ištrauks mano.
- Kaip miela, - šyptelėjau ir vaikinas papurtė galvą.
- Labai, kas jau kas, bet tik idiotas prasidėtų su Meisonu. Aš tikrai tave myliu, EIden, ir noriu, kad mūsų santykiai pereitų į kitą lygmenį, bet nenoriu tavęs spausti.
Suspaudžiau lūpas ir linktelėjau. Jau seniai žinojau apie Andrė jausmus man. Tačiau aš taip niekada ir neišdrįsau jam atsakyti tuo pačiu. Žinojau jog tai ką jaučiu jam tikrai nebuvo meilė. Jis man patiko, mudu drauge leisdavome laiką ir jis buvo vienintelis vaikinas kuris mane traukė. Norėjau jį bučiuoti, troškau jausti jo rankas ant savo kūno, bet tai buvo ne meilė, aistra, susižavėjimas tik tiek. Buvau savanaudė, nes norėjau jo ir neketinau paleisti. Jeigu būčiau kitokia, ankstesnioji Eidena, mudu būtume tik draugai be jokių romantinių dalykų.
- Ketini grįžti į mokyklą? – pasidomėjau ir vaikinas užvedęs automobilį išsuko iš aikštelės.
Andrė lankė mokyklą tik dėl manęs, tačiau dabar jam nebebuvo būtina į ją grįžti. Ir visgi, aš norėjau jį matyti. Man neužteko tų kelių valandų per kurias susitikdavome treniruotis arba aš jam palaikydavau draugija kai jis medžiodavo.
- Man nebėra reikalo grįžti, tu kuo puikiausiai gali apsiginti pati.
- Bet be tavęs bus nuobodu, - gūžtelėjau pečiais ir pažvelgiau į savo telefoną. Jau buvo po antros valandos nakties.
- Aš tau pradėsiu atsibosti, o tada tu mane pakeisi kokiu nors kitu vaikinu.
- Ar visi medžiotojai tokie seksualūs? – kilstelėjau antakį, o jo lūpos vos tramdė juoką.
- Tau pasisekė, aš jauniausias, - vyptelėjo jis sustodamas prie šviesoforo.
Pradėjau kikenti ir uždėjusi ranką ant jo, spustelėjau vaikino pirštus. Jis pažvelgė į mane ir nusišypsojo. Norėjau jį vėl pabučiuoti, tikriausiai būčiau taip ir padariusi, bet jis nusisuko, o aš atitraukiau savo pirštus.
Pažvelgiau pro savo lango stiklą ir apakinta šviesų norėjau pradėti šaukti, bet buvo per vėlu.
Smūgis. Dužo stiklas, o aš pajutau skausmą rankoje. Mus tiesiog nustūmė nuo kelio.
Pažvelgiau į Andrė. Vaikino galva buvo praskelta ir bėgo kraujas. Stipriai suspaudžiau jo ranką ir pabandžiau jį papurtyti. Mes privalome iš čia ištrūkti. Atsisegiau diržą ir pasilenkusi bandžiau rasti vaikino ginklą, bet tuomet kažkas nutraukė mano pusės dureles ir aš buvau ištempta iš sumaitoto automobilio.
Man svaigo galva, kūną badė skausmas, o mano rankos kruvinos. Tiek daug kraujo, regis susižeidžiau, bet galva visiškai nebeveikė. Turėjau ištraukti Andrė, tačiau vaikinas buvo be sąmonės.
- Ne, - sušnabždėjau kai stiprios rankos apsivijo mano liemenį. – Andrė.
- Viskas gerai, mažute, - sušnabždėjo jis į mano ausį. – Laikau tave, - jis nubraukė mano plaukus ir pabučiavo mano kaklą.
- Negali jo nužudyti, - mano balsas trūkinėjo ir buvo sunku neprarasti sąmonės.
- Nežudysiu, leisiu jam nusibaigti pačiam.
- Džekai, - pažvelgiau į vaikiną ir jo veidą papuošė šypsena. – Nužudysi mane?
- Eiden, mažute mano. Aš niekada tavęs nenuskriausčiau, - ir tada jis pabučiavo mano lūpas.
Tai buvo paskutinis dalykas kurį prisiminiau prieš nugrimztant į tamsą. Džekas mane rado, o Andrė liko sumaitotame automobilyje ir aš nežinojau ar jis gyvens.

Mirusiųjų Karalienė (BAIGTA)Where stories live. Discover now