Demonas

1. Pradžia. Duobė

    Atsikėliau tamsioje duobėje, visur juoda. Kažkur matosi truputis šviesos, bet įžvelgti tai labai sunku. Šlapia ir baisu. Primena duobę, kur sumesdavo negyvėlius pūti. Pirmas klausimas, kuris atėjo man į galvą. "Kaip aš išvis čia atsidūriau?" Bandžiau atsistoti, bet veltui. Negalėjau pakelti savo kojų, tiksliau jų net nejaučiau! Pradėjau klykti kuo garsiau, kad kažkas išgirstų mane, bet, kad ir kiek šaukiau niekas neatėjo man padėti. Pasidaviau, nieko nejaučiu: nei kojų, nei savo rankų. Užmerkiau akis tikėdamasis, kad galėsiu ramiai numirti. Bet lyg kulka į galvą šovė prisiminimai apie viso pasaulio žūtį. Kaip žmonės bando išgyventi. Kaip gina savo mylimuosius nuo pavojų ir gailisi, už tai, kad turėjo paaukoti kitus jų naudai. Ir viso šio dalyko kaltininkas buvo Ydonas. Šiaurės Surogos prezidentas, kuris numetė atominę bombą, kuri pražudė milijardą nekaltų būtybių, o aš esu Ydono padėjėjas, bandžiau tą piktadarį sustabdyti, bet vienas žmogus prieš visą naciją nepakovosi ir buvau nušautas pačio Ydono, bet tada kaip aš esu gyvas?! Nelogiška, turėčiau būti miręs, o ne būti kažkokioje oloje! Bet nuo viso patirto streso, nualpau.

**************************************

- Kelkis, Kelkis! Ydonas tave kviečia, - garsiai suriko nepažįstamasis.

- Kas tu toks? - neištvėręs paklausiau. - ko nori iš manęs?

- Kas tau buvo, Demone? Neprisimeni manęs tavo geriausio draugo? Kupydono?

- Kupydone?! Čia tu? - nesupratęs kas vyksta sustresavau. 

Kupydonas buvo neišskiriamas draugas. Su juo mes buvome geriausias duo armijoje, niekas mūsų negalėdavo nugalėti. Visi mus vadindavo ,,Nenugalimaisiais broliais'' nors mes nebuvome susieti krauju, bet jautėsi lyg mus sieja broliškas ryšys. 

- Taip čia aš, idiote, tu. O dabar mauk pas Ydono! - visdar tebeklykdamas maldavo jis. - kažką jis tau nori parodyti.

- Gerai! - išsiropštęs iš lovos nuskubėjau pagal Kupydoną. - o kas buvo, kad taip skubini mane? 

- Sužinosi, sėkmės, broli, - keistokai, bet tuo pačiu metu atgrasiai nusišypsojo Kupydonas, kad man net baisu pasidarė. 

Įėjęs į kambarį pamačiau jauną vyruką, gal dvidešimties metų, plaukai raudoni lyg kraujas, veidas išbalęs, lūpa prakirsta, o rankose jis laikė laišką ir pistoletą. Pamatęs mane jo veidas susiraukė ir nespėjus man nieko pasakyti jis tarė:

- Kaip tu taip galėjai, Demone? Kaip galėjai išduoti mane, tave laikiau geriausiu savo generolu, buvai man lyg brolis. O tu taip pasielgei? 

- K-Ką? - pradėjau mikčioti, - nesuprantu apie... 

Pykšt! Viskas nutilo tik mano širdis pradėjo garsiai stuksenti. Jaučiu kaip bėga kraujas mano krūtine. Bandau uždengti rankomis, bet po kelių sekundžių. Pykšt! Ydonas pataikė tiesiai į koją. Nuvirtau. Nebegalėjau atsistoti. 

- Kodėl? - nesuprasdamas paklausiau. - kodėl tu mane pašovei? Kupydone, padėk! Mirštu! 

Nespėjęs nieko daugiau ištarti trečiąjį kartą Ydonas į mane pataikė, tik šį kartą tiesiai į galvą. Miriau. 

**************************************

   Atsikėliau vėl toje pačioje duobėje. Tai buvo sapnas, o gal prisiminimas? Bet vieno dalyko nesuprantu kodėl aš esu gyvas. Mane nušovė Ydonas. Dabar turėčiau būti pelenais pavirtęs, o ne gulėti kažkokioje susmirdusioje duobėje. Iš susierzinimo norėjau kažkam trenkti ir sugebėjau pajudinti savo rankas! Pagaliau pajaučiau savo rankas. Bandžiau atsistoti, bet nepavyko, kojos buvo visdar lyg sustingusios. Pirmiausia, apieškojau savo kišenes ar nėra telefono. Bet radau kai ką geresnio. Cigarečių pakelį su žiebtuvėliu. Užsidegęs cigaretę ramiai atsiguliau patogioje pozicijoje ir pradėjau mąstyti kaip išsinešdinti iš čia. Bet mano galvoje sūkuriavosi tik vienas dalykas, Kupydono šypsena. Ar jis žinojo, kad Ydonas nori mane nužudyti? Ar jisai pakišo mane? Su juo mes buvom nuo vaikystės geriausi draugai kai mane surado prižiūrėtojai bebėgant iš globos namų. Bet ne, jis taip nepasielgtų. Čia Kupydonas mano vienintelis ir geriausias draugas. Dabar svarbu išlipti iš šios skylės.