Underwater: Projektas - Vasaros kruizas

Pirmoji kelionė

Užduotis:

Apibūdink save kaip meno kūrinį

\\\\\\\\\\\*///////////

Koridorių apšvietė lempos, minkšti kilimai dengė grindis, o sienos - papuoštos paveikslais. Vienų rėmai paprastenis nei kitų, šviesesni ir tamsesni, visuomet mediniai, dažnai išraižyti. O patys meno kūriniai vaizdavo mūšius ir šventes, laukus ir jūras, gyvūnus... Ir žmones. Daug veidų kabėjo ant sienų ir šiame koridoriuje, ir visame name, istorijas, gyvenimus ir legendas, pasakojo jie. 

Bet galbūt, nukreipkime dėmesį į vieną iš jų, į portretą jaunos mergelės, po kuriuo kabančioje lentelėje iškalti žodžiai „Rami, kaip jūra prieš audrą". Paveiksle, ji yra iškėlusi žibantį dviašmenį kirvį dešynėje rankoje, o kairė švelniai laiko rankraštį. Praeinantis žmogus turbūt nustebtų, pamatęs kirvį, juk paprastai tai būną kalavijas. Tačiau tas kirvis - mergelės simbolis daugelį metų, visur lydintis, kaip laimės, sėkmės ženklas, kaip pasipriešinimo simbolis, sielos herbas. O rankraštis, na, rankraštis pasakoms ir eilėms, paveikslams ir piešiniams, vaizduotei ir išminčiai. 

Už jos, aplinka yra išblukusi, nėra aiškių formų. Lengvi ir švelnūs teptuko potėpiai paverčia debesis ir bangas tarsi tikrovės veidrodžiais. Tačiau ryškios spalvos ir aštrūs brukštelėjimai, mūšis ar miškas supantis mergelę, visa tai atskleidžia dvylipumą ir tikrovės, ir portreto mergelės. Ji dėvi šarvus, kurie beveik blizga saulės šviesoje, išraižyti runomis ar simboliais. O spalvos! Kol aplinka išblukusi, tarsi žiūrėtum pro miglą ar rūką, užrasojųsį langą, mergelė - neapsakomai ryški. Balti šarvai ir ašmenys teisingumui ir apsaugai, mėlynas apsiaustas paslaptims bei ramybei ir juodi rūbai po metalu ryžtui su begaliniu užsispyrimu. 

Pagaliau, pagaliau pakelkite akis į jos veidą! Apvalios formos su švelniu smakru, lūpos rodos tuoj šypsosis, tarsi negali to nedaryti, gal kiek per didelė nosis. Akys jos buvo spalvų mišinys, kuris iš pirmo žvilgsnio vienam pasirodys pilkas, kitams melsvas, kiti netgi žaliu pavadins. Jos nebuvo labai įsimintinos, neturėjo vienos ryškios spalvos, vienintelis įdomus dalykas buvo rudos dėmės aplink vyzdžius. Apipendrinus, mergelės veidą buvo galima pavadinti gražiu, bet nelabai įsimintinu, jis buvo švelnus, bet tuo pat metu ir rimtas, tarsi ji būtų pasiryžusi kažką padaryti.

Dar vertėtų paminėti jos plaukus, dailininko nutapytus atsargiai, su labai plonais bet ilgais potėpiais, primenančius lynų laukus, jei jie būtų be žiedų. Prie jos ausų, plaukai buvo supinti į dvi smulkias kasytes, kurių pabaigos negali pamatyti paveiksle. Nors ir taršomi vėjo, aiškai matyti, kad tie plaukai - tiesūs, be jokios garbanėlės.

Visgi, žiūrint į šį kūrinį, galima suprasti, jog mergina, kurios portretas čia ir yra nutapytas, lengvai nepasiduoda. Galbūt, tai matome jos veido išraiškoje, o gal pakeltame kovos kirvyje? Gal rankraštis jos rankoje yra jos kūrybiškumo ir svajonių simbolis? O išblukusi aplinka - metafora, kad ir kur ji bebūtų, vis vien ji išliks savimi? Sunku pasakyti, nes menas neturi teisingo atsakymo. Kūrėjo pagrindinė mintis, supratimas, tėra pirmasis, bet ne svarbiausias, kiekvieno žiūrinčio, besimėgaujančio, besiklausančiojo supratimas jiems visuomet turi būti pats reikšmingiausias.

Na, o šis portretas, kad ir ko jis būtų nutapytas, atskleidžia mergelės sielą, vienintelis klausimas, ją visą, ar tik dalį?