Karštis užliejo kūną, kaip aitra burną įsidėjus aštrios sriubos šaukštą. Ji sėdėjo rami, užmerktais akių vokais, po kuriais slėpėsi tamsios, gilios akys, atrodė tolima, nepasiekiama, tad niekas ramios atmosferos nedrįso trugdyti. Geltoni plaukai nepastebimai lingavo pučiant šiltam rugsėjo vėjui, rankos nejudėdamos ilsėjosi ant įkaitusių šlaunų, o batais uždengtos pėdos lengvai lietė vėstančią žemę. Virš galvos susidaręs perkrautas minčių debesis neatrodė svetimas, tiko prie suglamžytų marškinių, rusvų kelnių ir pigių spalvotų kojinių. Visi skubantieji rasdavo nors kelias akimirkas ją nužvelgti, įsiminti, įsidėti į sąskaitų popieriais, pirkinių sarašais prikimštą atmintį. Aplink laikas, atrodo, skriejo žaibiškai greitai, tačiau aplink merginą viskas sustodavo.
