MINT TEA

2.13

Lėtai valiau nubėgusį makiažą nuo Avos veido stengdamasi tai padaryti kuo švelniau. Ant jos lūpų buvo kelios žaizdos, o nuvalius skruostą pasirodė ėmusi ryškėti mėlynė. Kad ir kiek kartų klausčiau jos kas nutiko, ji toliau žiūrėjo į vieną tašką netardama nei žodžio. Praleidau pusvalandį ramindama ją, todėl nusprendžiau palaukti, kol ji bus pasiruošusi kalbėti pati. Tuo tarpu su mano pagalba jai pavyko išsimaudyti bei apsirengti švariais drabužiais. Jai besirengiant pastebėjau mėlynes kone ant kiekvieno odos lopinėlio, bet man niekaip nepavyko iš jos išpešti jokio žodžio.
Vien žiūrint į jos pavargusį ir sužeistą veidą mano širdis dužo į šukes. Iš visų jėgų stengiausi nepravirkti matydama ją tokioje būsenoje.
Baigusi tvarkyti jos veidą paguldžiau ją į lovą ir padariusi didelį puodelį žolelių arbatos įdaviau jai liepdama išgerti iki pat dugno. Net po dušo, ji tirtėjo iš šalčio, todėl negalėjau leisti jai susirgti.
Netrukus Ava užmerkusi akis ilsėjosi, tad aš galėjau susitvarkyti. Permirkusius Avos drabužius įdėjau į skalbimo mašiną, išmečiau panaudotas makiažo servetėles ir sutvarkiau priemones kurias naudojau. Niekur neradau jos palto ar striukės, todėl galėjau daryti prielaidą, jog Ava praleido nemažai laiko lauke neapsirengusi. Tai paaiškintų šlapius plaukus bei permirkusius drabužius.
Baigusi įsitaisiau ant krėslo netoli jos lovos ir vis užmesdama akį į miegančią Ava naršiau telefone. Išsiunčiau Liam žinutę su atsiprašymu, jog palikau jį vieną ir pažadėjau būtinai viską papasakoti kai susitiksim. Nors mintys trumpam nuklysdavo prie šiandienos pokalbio su Zayn, visgi negalėjau ramiai sėdėti nežinodama kas nutiko mano draugei. Labiausiai manęs neramino tas faktas, jog jos kūnas ir veidas nusėtas mėlynėmis ir sužeidimais.
Nedaviau sau ramybės galvodama apie įvairiausius scenarijus, kurie galėjo nutikti ir svarsčiau ar Ben prie to prisidėjo. Tokiu atveju, prisiekiu, nukirpčiau jam kabančius ir prisegčiau prie jo kaktos.
Taip praėjo kelios valandos ir aš net nepastebėjau kaip už lango sutemo. Pakilau nuo krėslo ir nužingsniavau link užuolaidų. Teko stabtelti nes išgirdau silpną Avos balsą. Apsisukusi kuo skubiau grįžau prie jos lovos.

-Ne...-sumurmėjo.-Ne, aš tikrai nenoriu.-ištarė jau garsiau.

Jos akys buvo užmerktos, kas rodė, jog ji kalba per miegus. Jos aimanos ir skausmo perkreipti žodžiai vis garsėjo, o ant kaktos suskaupė prakaito lašeliai.

-Ne!!! Palik mane ramybėje!-staiga ji ėmė šaukti.

-Ava!-suėmiau ją už pečių ir papurčiau.-Ava, kelkis!

Ji staigiu judesiu atsisėdo lovoje ir atmerkė akis. Iš pradžių nesusigaudydama kas vyksta, ji blaškėsi ir akimis bėgiojo po kambarį, kol galų gale jos žvilgsnis sutiko manąjį.

-Aš čia.-palinksėjau.-Viskas bus gerai.-pasakiau vis dar laikydama ją už pečių.

Jos akyse vėl susikaupė ašaros ir ji puolė man į glėbį. Kūkčiojimas tęsėsi geras dešimt minučių, kol galų gale man šiaip ne taip pavyko ją šiek tiek nuraminti. Net ir nusiraminusi ji atsisakė paleisti mane, todėl, pasak mano rankinio laikrodžio, taip prasėdėjome dar valandą.

-Ben.-sušnibždėjo.

-Huh?-suklusau.

-Ben.-ištarė jau garsiau.

-Ben? Ar nori, jog jam paskambinčiau?-raminančiai glosčiau jos plaukus.

-Ne.-sumurmėjo girgždančiu balsu.-Jis...jis...-Ava ilgai nerado žodžių, bet aš ir nesiruošiau jos skubinti nenorėdama dar labiau pabloginti situacijos.-Jis mane išprievartavo.