VENANDI. Praeities šešėliuose. Antra Dalis (BAIGTA)

XIX

Sėdėjau netoli pelkės prie kurios prieš pusvalandį mane paliko Adrianas. Po mūsų pokalbio vaikinas nusprendė, jog bus geriau pasitraukti į miško glūdumą, kur galės paieškoti jo sparnams nudažyti reikalingų dumblių. Todėl paprašęs manęs palaukti čia, Adrianas išėjo ieškoti vandens telkinio, kuriame turėjo augti reikiami dumbliai.

Sėdėdama ir laukdama vaikino vis grįždavau mintimis prie jo pasakojimo. Jis buvo pusiau diaras, pusiau angelas, todėl galbūt man ir neteko niekada pamatyti dabartyje gyvenančio Adriano sparnų. Juk jo sparnai buvo vienas didžiausių įrodymų, kad jis nėra tik diaras.

Tačiau labiausiai bijojau dėl to, jog negalėsiu grįžti namo. Nežinojau, kur ieškoti Daneirio ir mane tai gąsdino.

Prisiminiau Otelą. Net negalėjau įsivaizduoti kokios mintys dėjosi jo galvoje. Pradingau ir nieko jam nepasakiau. Jaučiausi kalta. Jis buvo su manimi geras ir nuoširdžiai man patiko, bet vis tiek buvau per daug nutolusi nuo jo. Ši situacija su Devonu, Adrianu ir Julianu mane atskyrė nuo visų. Nuo akademijos. Nuo Otelo.

Abejojau, ar tai yra tinkamas man kelias. Visos kelionės į praeitį tik patvirtindavo visų spėjimus, kad esu kaip mano biologinė motina. Medžiotojai buvo žiaurūs padarai ir labai konkurencingi, kai kalba eidavo apie pozicijas į vado vietą. Kilmingųjų šeimų atstovai labai atkakliai stengdavosi, kad jų šeimos narys užimtų sostą. Todėl visada ieškodavo trūkumų konkurentuose, o aš buvau puikus taikinys. Biologinės mamos padaryti veiksmai ir mano pačios dingimai buvo mano silpnoji vieta.

Netikėtai pelkėje pasigirdę keisti garsai pertraukė mano mintis. Vėl pasigirdus medžių trakštelėjimui už nugaros, pasisukau atgal, tačiau nieko nemačiau. Sėdėdama dar arčiau prie savęs pritraukiau kelius ir juos apsikabinau. Širdis ėmė plakti greičiau.

Šįkart pelkėje kažkas sujudėjo. Vienoje vietoje pradėjo kilti burbuliukai. Ilgai stebėjau reiškinį, kol galiausiai sukaupusi drąsą atsistojau ir priėjau arčiau pelkės. Dabar joje kilo dar daugiau burbuliukų.

Netikėtai iš pelkės kažkas išniro. Iš pradžių mačiau tik žalią plotelį, o po to pasirodė ir visa galva. Tai buvo man nematyta būtybė. Padaras kaklo srityje turėjo žiaunas, veidą vagojo įvairūs įdrėskimai ir iškilimai. Dalį veidą puošė žaliai violetiniai žvynai.

Būtybė į mane žvelgė dideliomis violetinėmis akimis, o ilgi tamsiai žali plaukai plūduriavo aplink ją. Juose galėjau įžvelgti įstrigusių dumblių. Būtybė prasižiojo, tačiau vietoj žodžių pasigirdo tik sprogusio burbuliuko garsas. Po šio veiksmo lėtai ėmė artėti manęs link.

Nežinau, kas mane apsėdo, bet priklaupiau prie pelkės kranto ir įdėmiai stebėjau prie manęs artėjančią būtybę. Ji nusišypsojo atidengdama aštrius dantis ir ištiesė ranką manęs link. Ši taip pat buvo nusėta violetiniais ir žaliais žvynai, turėjo ilgus nagus, o pirštus jungė plėvė.

Negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo būtybės skvarbių violetinių akių. Jos mane užbūrė. Pati net nepajutau kaip ištiesiau ranką būtybės link. Ji dėl mano gesto dar labiau nusišypsojo ir priplaukė dar arčiau. Trūko vos kelių centimetrų ir mūsų pirštai būtų susilietę.

Staiga pajutau kaip kažkas apglebia mano pečius. Vandenyje už savęs išvydau du sparnus: vienas buvo pilkas, o kitas juodas. Tai buvo Adrianas. Jis timptelėjo mane atgal, o pats suurzgė vandenyje esančiai būtybei ir šios šypsena, išvydus Adrianą, tuoj pat pranyko ir supykusi sušnypštė. Jos veidas patamsėjo, o dantys lyg ištįso ir tapo dar smailesni. Galiausiai ji nerė atgal į pelkę.

- Kas tai buvo? - vis dar negalėjau atsigauti. Širdis plakė lyg pašėlusi.

- Tai undinė, tik šiek tiek paveikta kitokios aplinkos, nes ji gyvena pelkėje. Jos dažnai mėgsta skandinti žmones, o po to juos suvalgyti, nes žmonės nėra atsparūs undinių kerams. Jų akys hipnotizuoja ir vien žiūrėdamas į jas tu gali pats save nuskandinti, - Adrianas atsistojo ir pažvelgęs į mane sėdinčią ant žemės, susiraukė. - Ar viskas gerai? Ji tavęs nepalietė?

- Man viskas gerai, - sulyg šiais žodžiais Adrianas ištiesė man ranką. Nedrąsiai paėmiau ją ir jis padėjo man atsistoti.

- Man reikės tavo pagalbos, o paskui tave kai kur nuvesiu. Mums bus pakeliui.

Linktelėjau jam ir vėl žvilgtelėjau į vandens telkinį. Būtybės jame nebesimatė.

Atsigręžiau į Adrianą, o šis tuo tarpu priėjo prie netoli kranto padėto rišulio, kurį jis pats neseniai atsinešė. Jam atitraukus medžiagos skiautę, joje išvydau gulinčius tamsiai žalius dumblius. Vaikinas juos ištraukė ir padėjo ant vieno plokščio akmens, o susiradęs kitą akmenį ėmė traiškyti dumblius. Iš jų gausiai ėmė skirtis juodas skystis.

- Tai štai kaip tu dažai savo sparnus, - priėjau arčiau Adriano ir prisėdau šalia.

- Šiuos dažus nuplauna tik sūrus vanduo, kas labai praverčia, nes gėlas vanduo jų nepaveikia. Dėl to taip ilgai ir galėjau slapstytis, - dažus vaikinas ėmė tepti sau ant rankų.

Įmirkiau pirštus į juodą masę ir priliečiau jais Adriano pilkų sparnų plunksnas. Dažai tuoj pat ėmė gertis į plunksnas.

- Kas dar žino, jog tu esi pusiau angelas, pusiau diaras? - abejojau, ar šio klausimo klausti, bet galiausiai išdrįsau.

- Neronas ir Devonas. Devonas jau labai ilgai tai žino. Jis visada padėdavo man nudažyti sparnus.

Bandžiau prisiminti vyresnįjį Adrianą iš dabarties, tačiau neprisiminiau nei vieno bruožo, kuris jame primintų angelą. Senasis Adrianas nei karto nebuvo parodęs savo sparnų, bet visa likusi jo išvaizda net labai priminė diarus, kas buvo keista. Dabar stebėdama šį jaunesnįjį Adrianą supratau, kad jis labai pasikeis. Šis Adrianas buvo tyras ir dar nepaliestas gyvenimo sunkumų. Jų skirtumas tik patvirtino, kad Adriano gyvenime nutiko kažkas tokio, kas turėjo visiškai pakeisti jo gyvenimą.