54.

262 15 2
                                    

Praėjo beveik visą savaitė. Iza su Mike išvažiavo savaitgaliui į kitą miestą atšvęsti Mike gimtadienio, todėl savaitgalis bus be jos.

Nusileidau laiptais į apačia atsigerti vandens. Visą naktį mokiausi atsiskaitomąjam darbui kuris laukia pirmadienį, jau mėnuo praėjo nuo to įvykio kuris atrodo dar kartais mane sekioja lyg viskas būtų atsitike kaip vakar. Todėl turėsiu grįžti į realų mokymą dėl ko ištikrųjų džiaugiuosi, pagaliau galėsiu mokykloje leisti laiką su Bryan.

Nueidama į virtuvę mačiau kaip tėtis sėdėjo su Ethan sveitainėje ir žaidė žaidimus. Mama buvo kaip visad virtuvėje ir gamino valgyti. Po paskutinio pokalbio nelabai daug bendravom, negalėjau dar patikėti, kad ji trenkė man antausį. Ji niekada nebuvo pakėlusi rankos prieš mane, ar kažko panašaus padariusi. Šis kartas mane itin nustebino.

- Valgysi tikiuosi vakarienę? - Paklausė mama kepdama vištieną.

- Nenoriu. - Atsakiau atsigerdama šalto vandens.

Girdėjau jos garsų atsidusimą kuris nevedė prie gero. Bet ką galiu padaryti jeigu aš nenoriu? Mano organizmas jau priprato prie mažo maisto kiekio, todėl negaliu savęs imti ir versti valgyti kai to užsimano kiti, o ne aš. Ypač šiuo metu mano tėvai.

- Neveltui taip jaudinuosi. Tikrai neveltui. - Toliau burbėjo. - Tas vaikinas ir jo gauja nuvaris tave į pragarą. Būsi gatvės mergaitė.

- Tavo laimėj tu tokia nebuvai. - Atsikirtau.

- Ko tau trūksta? Per mažai dėmesio gauni iš mūsų? Todėl dabar susiradai kas jo tau duoda? - Tikriausiai buvo pirmas kartas kai ji kalbėjo tokius šlyksčius dalykus man tiesiai į akis.

- Ką? - Paklausiau nesuprątusi. - Tu tikrai galvoji, kad esu tokia kuri ieškos pakaitalo savo tėvams kažkokiam vaikine?

- Nes tu tokia esi! - Jos riksmas nuaidėjo per visus namus kai ji tiesiog metė keptuvę tiesiai į kriauklę. Iš jos iškrito visas kepamas maistas, o ji tiesiog žiūrėjo į mane išsprogusiomis akimis, kurios jau buvo prisikaupusios ašarų. - Matai ką mane privertei padaryti?! - Dar vienas garsus sakinys pasipylė iš jos lūpų.

Apgailėtina.

Nieko neatsakiusi išėjau iš virtuvės palikdama ją vieną ir vėl grįžau į savo kambarį kuriame šią savaitę praleidžiu savo visą laiką.

Visa savaitė buvo panaši kaip šis rytas, mes pykomės nuolatos. Ir buvo amžini prikišimai Bryan ir mano draugų.

Su Bryan nesimačiau nuo pirmadienio, jis vis prižadėdavo jog susitiksim kitą dieną, bet tada atšaukdavo susitikimą pasakydamas kad vėl atsirado reikalų ir negali. Stengiausi per daug nekreipti dėmesio į tai, ir daugiau susitelkti ties mokslais kurie turėtų man būti pirmoje vietoje, bet tai neįmanoma. Bryan mano galvoje yra nuolatos, visą laiką galvoju tik apie jį. Apie tai ką jis daro, ir ar jam viskas gerai, nes jis viską laiko paslaptį ir man nieko apie tai nesako.

Įsijungusi serialą toliau tęsiau gulėjimą lovoje ir nieko neveikimą. Turiu per mažai energijos kažką veikti, ypač kai už lango sniegas ir artėja šventės. Net nežinau ar ruošiuosi jas švęsti šiais metais, mano santykiai su tėvais yra tam per prasti, o į kitų žmonių namus per kalėdas rodytis būtų per gėda. Todėl jas tikriausiai praleisiu lovoje.

Žiūrėdama serialą išgirdau keistą garsą prie savo lango, iš pradžių galvojau kad pasigirdo, bet įsiklausius supratau kad tikrai kažkas vyksta. Vos atsistojau nuo lovos kitoje pusėje savo lango pamačiau Bryan kuris buvo visas apsnigtas ir iš jo raudonų skruostų buvo galima matyti, kad jam tikrai buvo šalta.

Nieko nelaukusi atidariau savo langą ir įleidau jį.

Mes pasisveikinom ir jis nusipurtes visą sniegą nuo savęs nusirengė striukę bei batus padėdamas juos prie mano kambario durų. Bryan priėjo prie manęs ir apkabino mane, tai buvo jausmas kurio man taip trūko visą šią savaitę ir kurio taip ilgėjausi.

- Beprotiškai tavęs pasiilgau. - Sušnabždėjau net negalvodama jo paleisti.

- Aš irgi tavęs. - Atsakė. - Kaip laikaisi?

Visą savaitę bendravom ypač mažai, todėl Bryan beveik nieko nežinojo ką veikdavau. Bet kaip ir prižadėjau, visad jam pranešdavau kur esu ir ką veikiu.

- Ne kaip. - Atsisėdau paleidusi jį ant savo lovos krašto. - Prieš tau ateinant vėl susipykau su mama.

- Kodėl? - Jis atsisėdo šalia manęs ir pasilenkė taip, kad matytų mano veidą kol viską pasakosiu. Jis tai daro visą laiką, ir tai miela.

- Žinai, kai pradedi su žmogum pyktis dėl menkniekio, o poto tai virsta dideliu ginču dėl visko?

Bryan palinksėjo galvą ir švelniai ranka palietė mano skruosta kelis kartus jį paglostydamas.

- Ji tiesiog negali susitaikyti su tuo, kad nebežaidi pagal jos taisykles. Bet tu to ir neprivalai daryti.

- Ką turi omenį?

- Turiu omenį, kad jeigu tau čia taip blogai. - Jis rankomis parodė į šonus. - Tu gali atsikraustyti pas mane. Namai beveik tušti.

- Bryan ar išprotėjai? Juk mes dar tik neseniai pradėjom viską, plius tavo tėvams aš neitin patikau. Ką jie pagalvotų kai pradėčiau gyventi pas tave?

- Sakau, jų beveik nebūna. Tai tik pasiūlymas, aš tavęs neverčiu.

Aš tokia kvaila. Jau beveik buvau pradėjusi isterikuoti, kai Bryan tiesiog pasiūlė savo pagalbą.

- Tu teisus, aš atsiprašau. - Nusišypsojau. - Tiesiog ši visa savaitė buvo labai sunki. Turėjau būti viena su jais, tavęs niekada nebuvo.

- Žinai, jog aš turėjau reikalų. Jie neatidėliotini.

- Žinau. - Atsidusau. - Papasakok kaip tau praėjo savaitė.

Nenoriu per daug užkrauti Bryan savo problemomis. Negaliu galvoti vien apie save ir pasakoti kaip, tik man yra blogai.

- Nėra ką pasakoti, mokykla, namai, reikalai ir vėl namai. - Jis pasimuistes įsitaisė patogiau mano lovoje. - Buvau tik ketvirtadienį vienam vakarėlį trumpam, bet buvo labai nuobodu todėl išvažiavau į namus.

Bryan visą savaitę man sakė, kad neturi laiko ir yra užsiėmes. O pasirodo jis turėjo laiko ir vakarėliui apie kurį jis man nieko nesakė.

- Keista. - Nusijuokiau tyliai netikru juoku. - Tu man nieko apie tai nerašei.

- Tikriausiai pamiršau. - Tarp mūsų įsitvyrojo nejauki tyla.

- Bet mes prižadėjom vienas kitam sakyti ir pranešti.

- Ne aš prižadėjau, tu man. - Net neišklauses viso sakinio mane pertraukė. Negaliu patikėti ką girdžiu iš jo lūpų.

Žiūrėjau tiesiog į vieną taška bandydama suvirškinti visą situaciją ir greičiau sugalvoti kaip elgtis, nepadarydama kažko dėl ko galėčiau vėliau gailėtis.

Bryan kūnas prisislinko arčiau ir pajaučiau vėl jo rankas kurios šį kartą mane apsikabino per liemenį.

- Tai tik vienas vakarėlis, buvo vėlu ir tu tuo metu jau miegojai. Nebūtum važiavusi, jeigu net ir būtum labai to norėjusi.

Bryan pasiteisinimai ir tokie gestai mane visad ištirpdo, žinau kad esu paranojikė kuri galvoja iškart tik apie blogiausią, bet gal būt Bryan dėka šis bruožas išnyks.

Kartu gulėjom ir žiūrėjom visokio tipo filmus ir aš džiaugiausi kiekviena jo buvimo akimirka. Niekada nejaučiau tokios laimės su kažkuo būnant šiame gyvenime, jis viską pakeitė.

- Tikriausiai turėčiau važiuoti, tavo tėvai bet kada gali mus pamatyti. - Sušnabždėjo Bryan šiek tiek pasimuistydamas iš savo pozos kurioje jis gulėjo jau kelias valandas.

- Nesijaudink. Durys užrakintos, o šią savaitę jie čia nesilankė nei karto. Abejoju ar šis kartas bus kitoks. - Nusijuokiau.

it's  your fault.Where stories live. Discover now