Pagrobta

1 Dalis

Velnias! - dusdama bėgau į kavinę, kurioje manęs laukė Džeinė. Vėlavau jau 20 minučių, tikiuos ji vis dar ten. Paskubomis atidariau stiklines duris ir tik tada išmetęs raudonis ant veido, karštis per visą kūną, apsvaigusi galva leido suprasti, kokia pavargusi esu.
- O, Olivia- draugė gėrė kavą pasirėmusi ranka veidą ir aiškiai leido suprasti, kaip nuobodu buvo manęs laukti. - Maniau jau taip ir nebepasirodysi.
- Atleisk. - Vos galėdama prašnekėti dėl deguonies trūkumo , atsakiau.  - Tas darbas, juk žinai..
- Bet aš nesuprantu, tavo vietoj aš taip netylėčiau ir neleisčiau savęs išnaudoti vien dėl to, kad Timas darbo pabaigoj nusprendė užkrauti papildomo krūvio. - Su rūpesčiu veide tęsė ji. - Tu negali atsiduoti visiškai vien tik darbui, tau reikia prasiblaškyti.
Jos akyse galėjau įžvelgti gailestį, kurio man visai nereikėjo. Taip aš dirbau viršvalandžius, nes mano " gerasis" bosas visada bandė įkalbinti kai tik atsiranda  darbo, jog jei jį atliksiu, jis man mokės daugiau. O pinigų tikrai reikėjo, gyvenau vieno kambario bute, viena, o nuoma ir mokesčiai tikrai nemažai atima.
- Neturiu laiko " prasiblaškymams", nenoriu nenaudingai praleisti laiką tuštindama alkoholio stiklines, šokdama su nepažįstamais vyrukais, kurie tau nepamačius gali įpilti narkotikų, o paskui išprievartauti. Juk žinau ko nori tu, todėl duodu blogiausias versijas tavo sumanymo. - su pasitikėjimu savo žodžiais griežtai stengiausi atkalbinti Džeinę nuo idėjos užturėti linksmybes jos stiliumi.
Jos akys sužibo, kas rodė, jog šių žodžių nepriėmė rimtai , o tiesiog gavo vilties toliau bandyti ištempti mane nuo mano  rutinos ir nuobodaus gyvenimo būdo.
- Pameni kai prieš porą savaičių man paskambinai, jog prastai jautiesi ir paprašei manęs atvežti tau vaistų nuo galvos skausmo ? - Įdėmiai žvelgė į mane. - Po mūsų pokalbio supratau, jog viskas per darbą, nuo kurio neatsitrauki ir neleidi sau atsigauti nei emociškai nei fiziškai. Tu šitaip greit susipjausi sveikatą ir žinai gailėsies, kad niekada nesugebėjai leisti sau patirtį naujų nuotykių, ar šėlionių. Pasiilgau tavęs tikrosios, tos, kuri visada ieškodavo ko nors naujo gyvenime, tos, kuri vakarėliuose būdavo tikra liūtė. Dabar sėdi užsikrovus popieriais ir daugiau apart to nieko nematai. Tau 23 metai, o elgiesi jau kaip vaikų motina bandanti išlaikyti savo vaikus, pamiršdama pačią save.
Kelios sekundės visiškos tylos. Nežinojau ką į tai atsakyti. Tiesiog tylėjau ir virškinau šiuos tiesiai į akis išrėžtus žodžius. Ir tikrai, viską ką pasakė buvo tiesa. Seniau taip mėgavausi gyvenimu, lepinau savo troškimus, bet tai išgaravo, kai įsidarbinau buhalterijoj. Nepasakosiu kaip pakliuvau į ši neblogai apmokamą darbą, tačiau esmė lieka tokia, jog pamiršau ką reiškia suteikti sau laimę ir džiugesį.
Giliai įkvėpiau oro į plaučius, užsimerkiau ir dar kart apsvarsčiau galimybę. Gal pabandyti prisiminti ką reiškia linksmas gyvenimas , tik vienai dienai, kas galėtų nutikti?
- mm. Sakyk ką sumanei. - greit išlemenau draugei stengdamasi nežiūrėti į tą reakciją, tačiau negalėjau nepastebėti, kaip lūpų kampučiai pasikėlė o žvilgsnis išdavė, kad yra nustebusi, tačiau patenkinta ties tuo kur linkstu.
- Šiandien norėtume surengti kaip ir  vakarėlį , žinau ką galvoji, bet esmė ne tokia. Mes juk su vyru taip pat dirbam, taip pat pavargstam, todėl jau kurį laiką, kas porą mėnesių pasidarom sau šventę, tiesiog kad užsimirštų visi rūpesčiai , darbai, problemos tai dienai, norim atsigauti, jaustis gyvi, o ne robotai atliekantys tik pareigą ir gyvenantys tam pačiam rate, aišku, bent jau aš asmeniškai neapsikraunu taip kaip tu, bet vistiek... - ji nutylo. - ughm, žodžiu turim sumanymą, aš, Piteris ir jo kolega iš darbo važiuosim į to kolegos privatų namą prie jūros, čia Palangoj. Turėtų būti tikrai gera. Šampanas, užkandžiai, jūros neapsakomas vaizdas ir visiška visiška atgaiva. Kadangi tu tikrai sutikai..- ji pažiūrėjo į mane neužtikrintai. - Jei tikrai sutinki, būtų nuostabu, nes nenorėjau viena sėdėti tarp dviejų vyrų be jokios moteriškos draugijos, o ir to Piterio bendradarbio nepažįstu, kadangi naują darbą susirado, tai kaip ir normalu, jog vis dar neįsimenu naujų vardų...- ji plepėjo nesustodama, tuomet išdėstė ką turiu pasiimti kartu su savimi, kokius daiktus, rūbus ir taip toliau.

Išvargau jos klausytis.. Pagalvojau, jei jau dabar šitaip tauškia, kas bus kai išvažiuosim..... Neatsiklijuos. Na, tiek to.
Dar pusvalandis ir lėksiu namo...
Grįžusi nuėjau po dušu, tuomet susiradusi ką apsirengti prieš miegą, ramiu tempu susiradau kuprinę į kurią susidėsiu viską ką planuoju vežtis. Tai užtruko valandą laiko.. labai jau sunku buvo sugalvoti ką čia įsidėjus dar papildomai. Tikrai matosi koks aš nuobodus žmogus,  dėliojuos tuos daiktus su nerimu ar viskas ko reikia jau sudėta, tarsi kraučiaus savaitei, nors čia tik viena diena...
Galų gale atsiguliau į lovą su mintimi, koks bus rytojus, ar aš nesigailėsiu? Ar man bus gera pailsėti šitaip? O gal nuo visko atpratus to vakarėlio net nebesinorės..