Apsimetėlė

18.

Tikėjausi, kad išaušus naujai dienai, viskas pasikeis. Kad galbūt Kazui užteko išsidirbinėti. Juk jam tikrai nereikia mano pagalbos. Jis jau bus viską pamiršęs ir pats nešiosis savo kuprinę.

Stovėjau autobuse įsikibusi į turėklą. Iki mokyklos važiuodavau apie penkiolika minučių, bet, aišku, būtent šiandien turėjo pasitaikyti kamščiai. Todėl ir žmonių buvo pilna, visi susispaudę lyg silkės konservų dėžutėje.

Autobusas sustojo stotelėje. Dar ne mano. Keletas žmonių išlipo, dvigubai daugiau įlipo. Mane stumdė ir spaudė. Iš visų jėgų bandžiau išlaikyti ramų veidą, nors viduje viriau iš pykčio. Už ką mane baudė karma...

Staiga pajutau, kaip kažkas priėjęs prie manęs iš šono užmetė kuprinę ant peties. Krūptelėjau taip stipriai, kad net susilenkiau. Mano širdis nusirito į kulnus lyg ant manęs būtų užkritusi bomba. Kuprinė nuslydo, bet kilstelėjusi ranką sugavau ją. Tuomet suvokiau, kieno ta kuprinė.

Kazas žiūrėjo į mane iš aukšto. Lyg akmeninė statula užstojusi visą vaizdą. Jo ūgis išsiskyrė iš mane supančių žmonių, tad dar labiau susitraukiau.

-Ką tu čia darai?- leptelėjau nesusilaikiusi.

-Kaip tai ką? Važiuoju į mokyklą,- ramiai atsakė Kazas.

Norėjau mestelėti, kodėl jis ir vėl važiuoja autobusu, bet supratau, kad nėra prasmės. Todėl giliai atsidusau ir nusisukau į langą. Gal jei ignoruosiu jį, viskas baigsis.

Jau darėsi tvanku. Šiandien saulė kaitino kaip reikiant. Viskas nervino, kondicionierius nei kiek nepadėjo. Mano kuprinė veržė pečius, dar Kazo nešulys, o jis pats su ausinukais ausyse žiūrėjo į tolį dėl nieko nesirūpindamas. Atrodė, kad tuoj mano smegenys išvirs. Laimei, liko pora stotelių ir pagaliau galėsiu įkvėpti gryno oro.

Netikėtai išbudindamas mane autobusas kryptelėjo į dešinę. Neišsilaikiau tarsi visi būtų užkritę ant manęs. Maniau, kad spėjau įsikibti į priešais esančią sėdynę, tačiau suvokiau, kad užgriebiu tik orą ir krentu tiesiai ant sėdinčių žmonių. Visgi pakibau jų nepasiekusi. Kazas sulaikė mane sugriebęs už savo kuprinės. Pasukau galvą į jį, bet nespėjau atsitiesti, kai autobusas staigiai sustojo. Tad vėl neišlaikiau pusiausvyros ir kritau priekin.

Tikriausiai būčiau ant kažko užkritusi, bet Kazas spėjo mane apglėbti ir sučiupti už turėklo. Nustojau kvėpuoti. Įsitikinau, kad galiu stovėti tvirtai ant savo kojų. Autobusas toliau važiavo ramiai. Tačiau negalėjau pajudėti.

Buvau pasisukusi šonu. Mano petys rėmėsi į Kazo krūtinę. Viršugalviu jutau jo smakrą. Jis buvo apglėbęs mane, sveikąja ranka įsikibęs į turėklą. Norėjau išsivaduoti, tad pakėliau galvą.

Kazas tylėjo, bet primerktomis akimis žiūrėjo į mane. Neatitraukė žalių gilių akių. Bet suvokęs, kad žiūriu į jį, staigiai atsitraukė ir įsikibo į viršuje esantį turėklą.

-Laikykis ir būk atsargesnė,- suburbėjo nusukęs žvilgsnį.

Krenkštelėjau pasitaisydama kuprinės petnešas. Tuomet skubiai abejomis rankomis sučiupau už turėklo ir nusisukau į langą. Visgi keistas jausmas šildė krūtinę ir nepalikdamas manęs lydėjo iki paskutinės stotelės.

Norėjau sau gerai trinktelėti per galvą, kad ši nepradėtų prisigalvoti kvailų dalykų. Egzaminai prasideda už dviejų savaičių. Tai jie dabar turi užimti mano galvą.

-Galėsi paimti mano kuprinę per pietų pertrauką,- nurodė Kazas nuimdamas man nuo peties savo kuprinę.

-O jei ne?- atkirtau susiraukdama.- Pakankinai mane, argi dar neužtenka?