Deimantas || BAIGTA

-Įbrolis-

Grįžau namo 10 valandą vakaro. Būdama pas Aną aš jai papasakojau viską kas atsitiko su Ianu ir kas vyksta Yale.

Įeinu į kambarį ie pamatau savo tikrą tėvą.

-Liza!- tėvas pribėga mane apkabinti. Mes apsikabiname.

-Tėti? Ką tu čia veiki?- paklausiu pilna energijos. Pasižiūriu į mamą ir ji neatrodo tokia laiminga.

-Eh, važiavau pro šalį ir nusprendžiau užsukti, o kaip tu? Kaip Yale? Jau mama papasakojo viską.

-Ak! Papasakojo?- vėl pasižiūriu į mamą ir dabar ji šypsosi.- bet , tėti , tu dažnai važiuoji pro miestą. Kas dabar kitaip?

-Nene, nieko, vaiki. Su tavo mama ir šejp kalbėjomes apie... dalykus.- Jis su mama susižvilgčiojo. Aš supratau, kad čia kažkas vyksta, bet pagal mamos akis nusprendžiau nesikišti.

***

-Puikiai atlikai darbą, Elizabeth. Tikrai džiaugiuosi šiuo straipsniu, todėl jis bus primame laikraščio puslapyje!- Elijus tarė ir sveikino mane. Visi Yale laikraščio žurnalistai plojo man.

-Sakiau, jig ji Deimančiukas!- Vincentas tarė šypsodamasis ir plodamasis. Nebejaučiau jam pykčio, todėl tik nusišypsojau jam. Kai visi aprimo, aš grįžau priw darbo.

-Dabar man teks pačiam nusipirkti Yale laikraštį, jog paskaityčiau tavo straipsnį, Deimančiuk.- Vincentas priėjęs prie mano stalo tarė.

-Na, ačiū už malonius žodžius, Vincentai.- formaliai padekojau. Jis nusišypsojo ir nuėjo.

***

Šią savaitę vėl grįžau namo. Su Ianu susirašynėjome visą savaitę kol nusprendėme, jog pasivažynėsime jo patėvio mašinoje kai susitiksime.

-Spausti dar?- Vairuodamas jis klausia, aš tik palinksėjau. Šiaip bijau greičio, bet būdama su juo aš nebijojau nieko.

Taip spaudėme kol pasiekėme 160 km/h greitį. Kadangi buvo vakaras, buvo sunkiau viską matyti. Prieš mus važiavo visoreigis. Ianas spėjo stabdyti, bet nepasukti, todėl atsitrenkiame kaktomaiša. Ačiū Dievuj buvo tik nubrozdinimų ir viskas. Buvome išvežti į ligoninę ir sudėti į vieną palatą. Kadangi man jau 18, pasakiau, jog neskambintų mano mamai, o Ianas norėjo, jog jo mama atvažiuotų.

-Ianai! Ką tu mąstei, mažyti.- Vos mama pamačiusi jį tarė.

-Mama, man reikia, kad nugabentum Eliza namo.- Ianas tarė ir jo mama pasižiūrėjo į mane.

-Labai atsiprašau, bet jau paskutinis autobusas nuvažiavo, o aš ne su mašina atvažiavau. Aš tikėjausi paislikti čia per naktį. Nebent paskabintumeme tavo įbroliui. Jis šį savaitgalį universitete.- jo mama pasiūlė.

-Nereikia vargintis, aš kažkaip...- tariau.

-Ne, reikia. Tikrai, kad reikia, mažyt. Aš paskambinsiu, o jūs būkite čia.- jo mama paliko mus vienus.

-Atsiprašau, Liza.- Ianas atsiprašynėjo.

-Viskas gerai, Ianai, niekas nenukentėjo.- Raminau jį. Jis iš tikrųjų gailėjosi.

-Ne. Negerai. Čia per mane mes ligoninėje.

-Sakė bus kuo greičiau. Pliusas, jog nuvažiavot į universiteto pusę, todėl vietoj valandos tik pusvalandį važiuos.- Iano mama grįžo.

***

Kažkas parašė Iano mamai.

-Jis jau lipa pas mus!- ji nudžiugo.

Pro kambario duris įėjo Vincentas.
Jis apsižvalgė.

-Elizabeth??!- nesitikėjo manęs sutikti.

-Vincentai??

-Jūs pažįstate vienas kitą?- Ianas paklausė.

-Na taip, dirbame abu žurnalistais Yale žurnale.- Vincentas atsakė už mane.

-Va! Kaip smagu. Vincentai, tada parvežk ją namo, SAUGIAI.- Iano mama liepė.

-Tu gali pavaikščioti?- Vincentas priėjo.

-Galiu tik sunkokai.- Atsakiau. Vincentas man padėjo atsistoti ir ėjome link jo mašinos.

***

-Ką tu veikei su mano broliu?- Vincentas neištvėrė paklausti.

-Važiavom ir viršijom greitį. Susidūrėm kaktomaša du kitu automobiliu, bet spėjome stabdyti.- atsakiau.

-Jis toks neatsakingas. Jis rizikavo savo ir tavo gyvybę.- susinervinęs vairavo. Aš tik tylėjau. Nebuvo ką atsakyti, bet nebebus apie ką ir kalbėti.- Ar jūs esat draugai ar kažkas?

-Na, mes to neaptarėme.- atsakiau.

-Ką aptarti?? Jau kažkas buvo tarp jūsų?- Vincentas dar labiau susinervino.

-Koks tau skirtumas žinoti?! Stabdyk čia!- surėkiau. Jau buvome mieste, todėl man neberūpėjo.