Užduotis: romantinė scena
Mano širdis nuo patirto adrenalino vis dar daužėsi krūtinėje. Norėjau rėkti ant jo, net gi trenkti, tačiau tik žvelgiau į tas žalias akis kurios grėsmingai mane nuvėrė. Akimirką maniau jog jis trenks durimis ir užrakinęs mane, paliks. Nieko kito nesitikėčiau. Jis buvo vienas geriausių Leo apsaugininkų, o turėjo terliotis su išlepinta mergina.
- Mia, - jis padėjo ginklą ant virtuvinio stalo ir pasiraitojęs rankoves žengė arčiau. Aš žengiau žingsnį atgal jausdama, kaip visas mano kūnas pradeda liepsnoti. – Liepiau laikytis trijų paprastų taisyklių. Pradedu manyti jog tyčia bandai mane suerzinti.
Apsilaižiau lūpas norėdama pasiteisinti. Jog visai neketinau leisti kažkokiam nepažįstamam vaikinui mane liesti, tačiau kita mano pusė norėjo Dominikui sukelti pavydą. Ir jeigu būčiau protinga dabar nebūčiau šioje situacijoje.
- Viskas ne taip kaip tau atrodo, - sušnabždėjau atsitrenkusi į sieną, o jo rankos atsidūrė man prie šonų.
- O man atrodo jog tu mėgaujiesi tampydama mano nervus.
Pažvelgiau į jo lūpas kurios buvo pernelyg arti. Mano kvėpavimas pagilėjo ir aš bijojau jog jis tai pastebės. Norėjau sulaikyti kvėpavimą, lyg tai padėtų išsivaduoti iš mane laikančios nematomos jėgos. Jis taip skaniai kvepėjo, jo dušo želės kvapas svaigino mane ir aš pažvelgiau į jo akis.
- Ir ką man su tavimi daryti? – sušnabždėjo jis palinkdamas dar arčiau. Dabar mudviejų nosies galiukai susilieti, o mano kūnas visiškai ištirpo.
- Pabučiuok mane, - ištariau lyg maldavimą manęs pasigailėti ir jo lūpose atsirado nedidelis vypsnis.
Jo lūpos perbraukė per mano kaklo linija ir aš užmerkusi akis ištiesiau kaklą. Jo rankos suspaudė mano liemenį priversdamas mane sulaikyti kvėpavimą. Aš jo norėjau taip lyg nieko kito. Nuo tos akimirkos kai jį pamačiau savo svetainėje žinojau, jog patekau į bėdą. Jo akys kurios mane nurengė greičiau nei rankos, o ta pašaipi šypsenėlė mane visiškai nuginklavo.
Laukiau bučinio, tačiau jo lūpos atsitraukė priversdamos mane suvirpėti.
- Eik miegoti, Mia. – ištarė jis atsitraukdamas nuo manęs. – Ir nepamiršk, kam priklausai.
Mirktelėjau, bet kai išsižiojau pagaliau kalbėti, jis jau buvo palikęs mane vieną. Vis dar degančią ir trokštančią jo lūpų ir rankų.
