Neturėjau ką atsakyt....Man buvo skaudu,bet tuo pačiu ir gėda...Labai gėda:
-Po velnių,Megan,kalbėk su manim!-Louis užrėkė.Išsigandus pradėjau drebėti.O ne,tik ne dabar....Tik ne dabar tas suknistas priepuolis....Greit nubėgau į vonią ir pasiėmus vaistų dėžutę,įsimečiau porą tablečių į burną ir atsitūpiau.Po kelių minučių išgirdau žingsnius:
-Hey...Aš atsiprašau...Labai pasikarščiavau...-atsiduso Louis.
-Aš irgi tave myliu,-su lyk tais žodžiais mane pasiglemžė tamsa.
Atsibudau nuo saulės spindulių ir nežmoniško galvos skausmo.Pakėliau galvą ir bandžiau prisimint kas vakar įvyko:
-Labas rytas,-išgirdau vyrišką balsą ir greit atsisukau į tą pusę.Ant kedės sėdėjo Louis.
-Labas,-numykiau ir tada visi prisiminimai praskriejo pro mano akis.Pasijaučiau labai prastai,nes Louis pamatė to,ko neturėjo pamatyt.
-Ar...Ar ilgai tu tai darai?
-Ką darau?
-Žaloji save.
-Kažkur metus,gal metus su puse...-numykiau.Tarp mūsų stovėjo nejauki tylą,ir tai mane kiek erzino,-Tu neturėjai to pamatyt.
-Turėjau...Pažadėk,kad daugiau taip nebedarysi.
-Aš nieko negaliu tau pažadėt,-atsidusau.
-Megan...
-Gerai Louis,aš pažadu...
