*Karos pozicija*
- Eik iš čia, - paliepiau jam, kol Louis mūsų nepamatė.
- Kodėl, Kara, ką aš blogo padariau? - sutriko Bredas.
- Atleisk, tačiau aš užimta. - pasakiau.
- Leisk man bent pasisveikinti su Maja, - pasakė jis.
- Bredai, patikėk, tu nenori problemų. - sušnabždėjau.
- Na, kad ir kaip bebūtų, gėles pirkau tau, - pasakė jis ir įteikė man gėles į rankas, nors aš ir nenorėjau jų imti.
- Bredai... - numykiau.
- Kara, tu man patinki, tu man velniškai patinki. - pasakė jis ir apsilaižė savo lūpas.
- Bredai, ar tu manęs nesupratai? Aš užimta. - pikčiau pasakiau ir bandžiau uždaryti duris, tačiau jis įkišo savo pėdą, kas sutrukdė man užverti duris.
- Aš policijos pareigūnas, Kara, aš galiu jį patraukti, jei kliūtis yra tik jis. - pasakė jis ir man atvipo žandikaulis.
- Eik lauk, aš nenoriu tavęs matyti! Kaip tu drįsti taip kalbėti! Gerbk savo profesiją! - garsiau pasakiau.
- Aš taip tavęs noriu, Kara. - sušnabždėjo Bredas ir įsisiurbė man į lūpas, tačiau aš atstūmiau jį ir trenkiau jam ant ausį.
- Nedrįsk manęs liesti. - sušnypščiau.
- Kas čia vyksta? - pasigirdo balsas už manęs. Apsisukau ir išvydau Louis. O ne, kad tik jis nebūtų matęs, jog Bredas mane pabučiavo...
- Nieko, - atsakiau ir nuleidau galvą.
- Nemeluok, Kara, - nusijuokė Bredas.
- Tylėk! - suurzgė Louis ir pastebėjau, jog jis stipriai suspaudė savo kumščius. Krūptelėjau nuo jo pakelto balso tono ir bijojau, kad jie nesusimuštų.
- Tikiuosi su tavimi dar susitikti, kol to mulkio nebus pas tave, - mirktelėjo Bredas ir nuėjo nuo durų. Louis jau ketino jį vytis, tačiau aš griebiau jam už rankas, numesdama puokštę gėlių ant grindų.
- Louis, nereikia. Jis tave tik provokuoja. - sušnabždėjau ir mačiau kaip Louis akys pajuoduoja ir jis pradėjo garsiai kvėpuoti. - Louis, girdi mane?
- Man reikia nusiraminti, Kara, nes jei to nepadarysiu, aš pasivysiu ir užmušiu jį. - nervingai pasakė jis ir aš griebiau jam už rankos ir vedžiausi į antrą aukštą. Svetainėje pamačiau Sarą, kuri tyliai, be garso paklausė ar viskas gerai, aš tiesiog linktelėjau ir ji nusiramino.
Nusivedžiau Louis į kambarį, kuris nervingai pradėjo jame vaikščioti.
- Louis. - atkreipiau jo dėmėsį į save ir jis akimirkai atsisuko į mane.
- Kara, tu man nepadedi. - sumurmėjo Louis, tačiau aš užrakinau kambario duris ir pradėjau atsagstynėti savo marškinių sagas. Louis vėl atsisuko į mane ir stebėjo mano judesius. Pastūmiau Louis ant lovos ir erzindama jį, lėčiau sagsčiau savo marškinių sagas.
- Aš galiu tau padėti, - nusijuokė Louis ir norėjo nuplėšti nuo manęs marškinius, tačiau aš jam neleidau.
- Ne taip greit, mielasis, - nusišypsojau ir Louis atsiduso stebėdamas mane.
Baigusi sagstyti sagas, nusimoviau marškinius ir numečiau juos ant grindų. Louis sėdėjo ant lovos, todėl atsisėdau jam ant liemens ir truputį pajudinau klubus, todėl Louis lūpas paliko gilus atodusis.
- Man labai patiko, jog susivaldei ir nesumušai jo. - sušnabždėjau jam į ausį ir krimstelėjau ją, todėl Louis nurijo seiles.
- Bet aš labai norėjau, nes jis drįso ant tavęs šaukti. - sušnabždėjo jis. Paėmiau jo rankas ir uždėjau sau ant užpakaliuko, kurį dengė vos plonytės tympos.
- Bet jis tik šaukė ant manęs, o nelietė. Priešingai nei jam, aš tau leidžiu mane liesti, Louis. - gundančiai pasakiau ir pabučiavau vietą, žemiau jo ausies, po to skruostą ir vis artėjau link lūpų. Kai jau buvau prie jo lūpų, pabučiavau į vieną jo lūpų kamputį ir į kitą. Louis pravėrė savo burną ir tikėjosi, kad jį pabučiuosiu, tačiau aš to nepadariau, nes norėjau jį paerzinti.
- Kara, - suurzgė Louis. Nekreipusi dėmesio į jo prašymą, aš nuvilkau jo marškinėlius ir numečiau juos ant grindų. Pabučiavau jo krūtinę ir leidausi žemyn. Atsiklaupiau ant grindų prieš Louis ir nusmaukiau jo kelnes. Jo trumpikėse jau buvo nemenkas iškilimas, kas privertė mane nusišypsoti. Man patinka, kai Louis yra toks susijaudinęs dėl manęs. Pakėliau akis į Louis, kuris įdėmiai mane stebėjo. Kai jau norėjau nusmaukti jo trumpikes, Louis prabilo :
- Tau nebūtina to daryti, - giliai atsidusęs pasakė.
- Bet aš noriu. - pasakiau ir nusmaukiau jo trumpikes. Jo penis pasirodė visu gražumu. Dar kartą pakėliau akis į Louis, kuris maldavo, kad tai padaryčiau. Rankomis sugriebiau jo draugužį ir lyžtelėjau jo galvutę. Louis giliai atsiduso ir užlenkė galvą. Apžiojau jo penį ir su galvos pagalba pradėjau judėti pirmyn ir atgal. Louis rankos atsidūrė mano plaukuose ir pradėjo švelniai juos pešti. Pakėliau akis į Louis ir mūsų žvilgsniai susitiko.
- Šūdas, tai taip jaudina, - nusikeikė Louis ir pajaučiau sūrų skystį savo burnoje, kas reiškė, kad jis baigė. Viską nurijau ir pakilau nuo grindų, kol Louis bandė atgauti normalų kvėpavimą.
- Patiko? - paklausiau tikėdamasi teigiamo atsakymo, nes dariau tai pirmą kartą ir man tikrai nebuvo nejauku.
- Man velniškai patiko, - atsiduso Louis ir atsisuko į mane. - Tu nuostabi.
- Tai tik dėl tavęs, mielasis. - mirktelėjau ir pasiėmiau marškinius nuo grindų.
Louis apsivilko trumpikes bei kelnes, pakilo iš lovos ir priėjo prie manęs, o aš stovėjau ir laukiau, ką jis man pasakys.
- Kara... - numykė jis.
- Taip, Louis? - susiraukiau, nes jis nuleido galvą ir kažką labai mąstė, kas man sukėlė nerimą.
- Prisimeni tą vakarą, kai aš prašiau, jog tekėtum už manęs? - paklausė jis.
- Tie kliedesiai? - nusijuokiau. - Žinoma prisimenu.
- Tai nebuvo kliedesiai, - rimtai atsakė Louis ir pakėlė akis į mane. Nuo mano veido taip pat dingo šypsena.
- Louis... - sušnabždėjau.
- Aš tą vakarą turėjau net žiedą... Aš taip ilgai svajojau apie tą akimirką, kai tu priklausysi tik man, kai tu vėl galėsi nešioti mano pavardę, kai tu būsi mano žmona ir vėl... - pasakė Louis ir pradėjo kažko ieškoti kišenėje. - Aš tavęs ir vėl klausiau, Kara, ar būsi mano žmona?
Louis, priklaupęs ant kelio, rankose laikė dėžutę, kurioje buvo žiedas ir atrodo, jog šią akimirką mano širdis sustojo.
- Ar suteiksi man dar vieną galimybę padaryti tave laiminga?
Na ir ką dabar atsakyti Karai? :))))
