Darkness In Me

12 skyrius

Yay! Man pavyko parašyti šią dalį gan greit.

Noriu jums labai padėkoti, kad skaitote šią knygą ir tik jūsų dėka šiuo metu esu #6 fantasy kategorijoje. Man tai labai didelis pasiekimas ir tai tik jūsų dėka.
AČIŪ!

P.S. Viršuje Megan

Gero skaitymo!

*******

Po muzikos repeticijos, kuri man tikrai gerai sekėsi, sakyčiau net geriau nei aš įsivaizdavau, atėjo laikas keliauti namo.

"Ačiū už pasiūlymą ir pagalbą, ponia Kurtis" nusišypsojau maloniai.

"Nėra už ką, man visada smagu dirbti su talentingais vaikais."

Atsisveikinusi išėjau pro duris kartu su vaikinais ir kaktomuša susiduriau su Setu.

"O! Sveikas! Ir vėl susidūrėm." šyptelėjau.

"Manau, tai gali būti likimas, mieloji" nusišypsojo man ir apsikabino, bet mano netikėtumui Džeikobas mane atplėšė nuo Seto.

Jo akys atrodė tamsesnės nei bet kada, jos tiesiog liepsnojo iš įsiūčio. Jo kumščiai buvo suspausti taip, kad net krumpliai pabalo. Atrodė, jog jo venos iššoko, o veidas tapo bauginantis. Netrukus, įtūžio ir jėgos pilnu balsu prakalbo. Man net šiurpuliukai pralėkė per odą.

"Manau tau būtų pats laikas apsisukti, Walkeri."

"Oi, tik nereikia vaidinti tokio protektyvaus, Terneri."

"Ar jūs pažįstami?" Paklausiau.

"Susitikome keliuose vakarėliuose, meilute."

"Dar bent kartą pavadinsi ją meilute... "nejuokais įpyko Džeikobas "gali atsisveikinti su gyvenimu".

"Oi tik nereikia..." pavartė akis Setas. "Aš jau norėjau eiti, tik prieš tai įteiksiu meilutei savo telefono numerį."

Įbruko man į ranką nedidelę popieriaus skiautelę. Ir tiesiog nuėjo. Dar niekada nemačiau Džeikobo tokio pikto ir... pavydaus? Neee... turbūt man tai tik atrodė.

"Hm... Eime?" Pabandė tylą išsklaidyti Danielis.

Netardami nė žodžio pasukome link durų. Lauke oras buvo dar bjauresnis nei ryte. Lietus pliaupė kaip iš kibiro, o ir vėjas nesumažėjo. Buvo šalta ir labai drėgna.

"Na ką, manau susitiksim toje vietoje kur mane paleidote iš ryto, taip liksime nepastebėti."

"Ne" griežtai atkirto Džeikobas "tavęs vienos nepaliksiu. Oi... tai yra norėju pasakyti, kad būtų labai blogai jei susirgtum, nes mums tektų tave slaugyti, ar ne, Danieli?"

"O taip... sutinku su tavim vyruti" mirktelėjo man.

Man ir vėl pasirodė, kad Džeikobo akyse šmėkštelėjo pavydo kibirkštėlės... Kas man darosi? Gal pervargau repeticijoje? Ar tiesiog miego trūkumas?

"Einu iki spintelės, pasiimsiu striukę, susitiksim prie išėjimo."

Nuėjusi prie spintelės radau raštelį, kuriame buvo parašyta - nesijausk per daug protinga, nes vistiek esi padugnė. Garantuoju, jog tai raštelis nuo Megan, tad jį suplėšiau ir išmečiau į šiukšliadėžę. Apsirengiau striukę ir pasukau išėjimo link.

Vaikinai jau manęs laukė, tad išėjome iš mokyklos ir nubėgome prie mašinos, kad kaip tik galima išliktume kuo sausesni ir liktume nepastebėti.