Lisa

1.2K 195 37
                                    


"Kartą pažinojau merginą su tokiomis akimis, kurios priversdavo kiekvieną sustoti ir pasakyti jai, kokios jos gražios akys, tačiau kai ji paaugo, ji atsiskyrė nuo visų ir nustojo kalbėti. Ir valgyti. Ir miegoti. Ir rūpintis. Ir dabar mes esame nepažįstamosios viena kitai. Nemačiau jos maždaug 6 metus. Matau tik jos vaizdą, kuris žiūri į mane pro veidrodį.

Matai, kai pradedame kalbėti apie tai, suprantame, kad mūsų pasaulis yra šlykštus. Demokratija išnyko, liko tik karalystė, kurioje viešpatauja galia, apsirijimas ir seksas. Žmonės yra tokie purvini, kad net mūsų protėvių kaulai, gulintys po žeme, yra šimtą kartų švaresni. Šią vietą mes vadiname pragaru, tačiau net neabejoju, kad čia yra vietų, kurios yra daug blogesnės už pragarą.

Pavyzdžiui, namai.

Tikriausiai turėčiau jums paaiškinti.

Nė viena istorija neprasideda kaip manoji - nužudymu. Vargšės merginos Lisos Hallows nužudymu. Spalio 17 dieną ji buvo nužudyta. Jos kūno vaizdas, iš kurio nebebuvo likę beveik nieko, ir vėl yra mano mintyse. Ginklas, kuriuo ji buvo nužudyta, buvo tėvo kumščiai, kurie be pasigailėjimo trankė jos kūną.

Jai buvo tik 11 metų, kai ji mirė. Per daug jauna...

Noriu išeiti, išeiti kur nors, kur man tikrai patiktų, kur aš pritapčiau, tačiau čia nėra vietos merginai, kuri mirė prieš šešis metus: manęs niekas nemėgsta.

Žmonės dažnai nemėgsta vienas kito iki tol, kol nesusipažįsta artimiau, ar ne? Niekas nesupranta, kad toks elgesys gali kažką privesti prie mirties motelio kambaryje arba jų pačių kambaryje. Niekam nerūpi. Viskas tik linksmi žaidimai. Visi tie 'ji atrodo kaip kekšė' ir 'jis keistas, nekalbėk su juo' susideda į vieną. Kiekvienas blogas žodis, kurį tu pasakai, yra kaip smūgis į veidą su nuodais.

Kartais žmonės net nesupranta, jog jie tai daro. Jie net neįsivaizduoja, kad kartais jų blogas žodelis yra priežastis to, kodėl kažkas laiko ginklą įrėmęs sau į smilkinį.

Jie nesuvokia, kad depresija nėra kavos gėrimas, drebančiomis rankomis cigaretės laikymas ar eilėraščių rašymas naktį. Tai nėra miegas šaltą žiemos rytą ar knygynas, kur tu sutinki savo gyvenimo meilę ir jis kažkaip sugeba suklijuoti tavo visus širdies gabaliukus į vieną. Depresija yra sėdėjimas namuose visą laiką ir miegojimas keturias dienas be pertraukos. Tai riebaluoti plaukai, nes tu nesiprausei savaitę. Tai badavimas. Tai ašaros, išdžiuvusios ant tavo pagalvės ir kambarys pilnas šiukšlių, nes mintys apie tvarkymąsi tave dar labiau liūdina. Tai nėra visada tablečių vartojimas užsigeriant viskiu ir venų pjaustymasis. Kartais tai gatvės perėjimas net neapsižvalgius; kartais tai saugos diržo neužsisegimas. Kartais tai nemiegojimas visą naktį, nes tu nenori, kad rytojus išauštų...

Atsiprašau, kad taip nerišliai kalbu...

Nesuprantu, kodėl tau tai taip rūpi.

Tu vistiek žinai, kad aš tai padarysiu. Man nesvarbu kiek laiko tu bandysi mane nuo to atkalbėti. Tiesiog leidžiu tau tai žinoti..

Mano paskutinis atsisveikinimas...

Manau, kad tai skirta žmonėms kurie eina per tokį patį šūdą: jei negali to iškęsti, tuomet nebesistenk.

Šiurkštu? Kaip gaila. Tai nėra laiminga pasaka.

Jei dalykai per daug tave užspaudžia, sustok ir ženk žingsnį atgal. Pažiūrėk, ką tu darai. Ar tai verta tavo kančių? Eik atgal, kol suprasi atsakymą. Galbūt jis yra šuolis nuo tilto. Galbūt tai pradėjimas visko iš naujo. Galbūt tai tik laiko tarpsnis, kai tau reikia pailsėti. Tai tavo gyvenimas. Neleisk apkalboms paliesti tavęs ir neleisk niekam aiškinti, kas yra geriausia tau.

Galbūt tai mirtis, galbūt tai gyvenimas."


"Ar prisimeni merginą, kuri sėdėdavo klasės gale, merginą, kurios dabar čia nebėra?"


Ši mergina nebeegzistuoja.

Tai ne tavo kaltė, Lisa ✔Where stories live. Discover now