Prakeiktosios Kardas

1.

( Skeletų rajonas )

Prieš mėnesį nebūčiau galėjusi pasakyti koks laisvės kvapas. Negalėčiau papasakoti kas vyksta už aukštų pilies sienų. Šį statinį mačiau visą savo apgailėtiną gyvenimą.
Tačiau dabar, esu ten kur nukeliaudavau tik sapnuose. Nebėra etiketo pamokų, šokių ir pūstų suknelių.
Tėra tik purvinos gatvės ir tokie patys žmonės.
- Žiūrėk kur eini, - iškošė pro sukąstus dantis vyras. Jo pražilę plaukai dengė visą senioko viedą. Tačiau nepajėgė paslėpti rusčių, tamsių, akių. Jos prikaustė prie molinės trobelės sienos.
Dar sykį veriamai nužvelgė, suprunkštė ir nusliūkino toliau siauria gatvele , į miesto centrą.
Stebėjau kaip namų, esančių šalia , prasivėrė langinės. Iš įvairiausių puodų plystelėjo skystis ant grindinio.
Ausis pasiekė kelių žmonių keiksmai, ant kurių pasipylė išmatos.
Pasitaisiau tamsios odos gobtuvą - jis puikiai slėpė veido bruožus nuo pašalinių akių.
Nuėjusi toliau pasitiko žmonių balsai.
- Šviežia žuvis! - rėkė iš vienos pusės.
- Šilti pyragėliai, - šaukė apkūni moteris.
- Mėsa! Vištos! Daržovės! - iš visų pusių sklido pasiūlimai kažką pirkti.
Sustojau prie medinio stalelio su maistu. Ant jo chaotiška tvarka išdelioti indai, vertė skrandį pradėti savo maršą.
- Man šitą, prašyčiau, - sušnabždėjau ir bedžiau pirštu į vieną iš puodų.
Stebėjau kaip riebi jos ranka pakavo tirštą sriubą, o akys akylai stebėjo mano judesius.
- Mielasis! - suspigo kažkur netoliese, už mano nugaros. Tada pajutau kažkieno rankas ant savo liemens.
Atsisukusi, pamačiau smulkutę, geltonplaukę merginą su milžiniška , rausva suknia. Šis rūbas panašėjo į tortą, ir visiškai netiko tos mergaitės figūrai.
- Ak, Adolfai, - dūstelėjo jinai. - Juk žinai, kad aš priklausau tik tau, tiesa? Myliu tave , begalo.
Kol stengiausi galvoje suregzti galvoje kokį nors paaiškinimą, prie mūsų prisijungė vyras, žilstelėjusiais plaukais. Jo rūbai buvo prašmatnūs, o žingsniai platūs. Šalia kabėjęs kalavijas, dar labiau paryškino jo išskirtinumą šioje gatvelėje.
- Adolfai, pagaliau turėjau garbę su tavimi susitikti, - pratęsdamas kiekvieną balsę, nužiūrinėjo mano aprangą. - Mano brangioji Harieta, visą laiką tik apie tave ir tetauškia, - gerai ištempus ausis galėjai išgirsti kaltinamąją gaidę jo balse.
Tuo metu į gatvę prigūžėjo daug žmonių ir visi smalsiais žvilgsniais varstė mūsų trijulę. Čia labai retai teišvysi kilminguosius. O kur dar galimybė pasipelnyti iš jų kišenių. Pastebėjau kelias tokias galvas, jos nesnaudžia - šyptelėjau sau pačiai.
- ... tai aš jus paliksiu, dukryte, mano, - ir oriai nužingsniavo prie milžiniško pastato tolėliau nuo turgaus.
- Hmmm , - atsikrenkštė storoji pardavėja. Sučiauptos lūpos ir suraukti antakiai nieko gero nežadėjo. - Dvi monetos, - suniurzgėjo.
Kuo greičiau padaviau skridinėlius iš odinio kapšelio ir vos ne vos pačiupusi energijos šaltinį, buvau nutempiama gatve tolyn. Ta smulkutė mergina vertė eiti į patį centrą, kur gražu ir aišku gausybė žmonių.
Kuo toliau ėjome, tuo sumažėjo vargingai apsirengusių žmonių ir padaugėjo didikų. Čia žmonės vaikščiojo iškėlę galvas ir užriesdami nosį.
Kai pagaliau man buvo leidžiama atsisėsti, kibau į sriubą. Nuo pat aušros nieko burnoje neturėjau. Ir smegenys kol kas nesiruošė spręsti problemos su kažkokio didiko Harieta.
- Žinai, tu, šiandien galėjai gražiau apsirengti. Juk tai nepridera tavo luomui! - suspigo visiškai šalia ausies. Su pilna burna, piktai pažiūrėjau į jos smaragdines akis. Tačiau jai jokio įspūdžio nepadariau. Toliau srėbiau viralą, kuris pamažu pildė alkaną skrandį.
Kažkur užgrojo muzika. Natos liejosi į aplinką, sukurdama nuostabia auforiją. Muzikantas įdėjo visą širdį, tai kurdamas.
- Ei ,tu! Patrauk rankas nuo mano merginos! - bėgo prie mūsų žmogus. Vaikinas buvo raumeningas, plonos lūpos ir šviesios akys.
- Aleksandrai, aš ne tavo mergina, - suinkštė prie mano šono, prigludusi šviesiaplaukė.
- Ak, tu, šunsnuki! - sugriežė dantimis. - Nusiviliojai mano merginą ir galvoji , kad liksi nenubaustas? Cha! - nusijuokė piktu juoku.
Ši istorija ritasi ten kur man tikrai nepatinka. Svarbiausia neišsiduoti. Elkis kaip vaikinas, - raminau save. Tik tiek tereikia padaryti.
- Adolfai, gal malonėtum ateiti čia ir dabar susikauti kardais?
- Aš ne Adol..., - bandžiau pasiteisinti.
- Bailys! - nusijuokė gerkliniu juoku. - Mamytės sūnelis . Nagi bėk pas ją. Tau dar reikia jos pieną gerti, myžniau, - toliau juokėsi Aleksandras.
Manęs niekas neįžeidinės. Niekada!
Sugniaužiau kumščius ir atsistojau nuo šlapios žolės. Girdėjau kaip žmonės šnabždosi ir spelioja: kuris nugalės?
- Sutinku!
Ištraukiau kalaviją, kuris visą tą laiką siūbavo prie šono.