47

581 79 16
                                    

Defensyvai nuvedė mane į tą pačią kamerą ir, grubiai įstūmę vidun, užrakino. Atsisėdau ant žemės ir dairiausi. Ieškojau bent mažiausio tarpelio, užuomenos, bet ko, kuo galėčiau pasinaudoti sprunkant. Privalau iš čia ištrūkti.

-Defensyvų dėmesiui,-išgirdau Alevein balsą iš garsiakalbių, pritvirtintų prie sienų,-G sektoriuje kilo riaušės. Važiuokit visi.

Šyptelėjau. Jei nebus nei vieno defensyvo, pabėgimas tikrai pavyks. Alevein nugalėsiu lengvai. Ji nėra kliūtis. Tačiau, jei ji bus protinga, net nelįs man po kojomis.

Kolidoriuje nieko nebeliko. Jau norėjau atsistoti, bet staiga išgirdau vaikino balsą sau už nugaros.

-Skarlet,-tarė kiek bijodamas.

Pasisukau atgal. Ten stovėjo Konoras. Atsistojau ir priėjau arčiau jo. Nejaugi jis neturėjo išvykti?!

Staiga Konoras išsitraukė raktus ir atrakino mano kamerą.

-Nešdinkis,-suurzgiau.

-Aš tik bandau tau padėti,-atsakė.

-Žinai, kada galėjai man padėti?-grėsmingai prie jo priartėjau, išėjusi iš kameros,-Kai buvome vos per kelis metrus nuo vartų,-tariau tyliai, bet piktai.

Pasitraukiau nuo jo ir nubėgau link kitų kamerų, kur turėjo būti mano žmonės. Staiga Konoras mane pasivijo ir sučiupo už rankos. Greitai iš jos išsilaisvinau ir atsisukau į vaikiną.

-Neliesk manęs!

Konoras lėtai iš kišenės išsitraukė kišeninį peiliuką ir ištiesė jį man.

-Privalai išsipjauti mikroschemą,-tarė tyliai.

-Ir dabar turėčiau tavim tikėti?-suurzgiau.

-Skarlet, prašau! Prabėgusi pro vartus būsi surasta! Mikroschemoje įmontuota sekimo sistema! Alevein ir dabar žino, kur esi. Prašau,-priėjo arčiau ir tyliai prabilo,-Išsiimk ją.

Kelias akimirkas laukiau. Nenorėjau ir vėl pasitikėti juo. Kol kas Konoras tikrai nėra mano mėgstamųjų sąraše.

Ir abejoju, ar kadanors jame vėl bus.

Grubiai čiupau peilį ir nieko nelaukusi persirėžiau juo išilgai rankos. Sukandau dantis. Kraujas bėgo nesustodamas, o jokia mikroshema neiškrito. Nejaugi Konoras tenorėjo, kad nukraujuočiau?!

Jis pakėlė rankas ir norėjo uždėti jas ant mano kraujuojančios rankos, bet grubiai jas atitraukiau.

-Net nemėgink manęs liesti!

-Tiesiog paspausk žaizdą iš šonų,-tyliai prabilo, vis dar laikydamas rankas taip, lyg bet kurią akimirką jį užpilčiau.

Suspaudžiau ją taip, kaip liepė Konoras. Netrukus, kartu su krauju, iškrito mėlyna, mažytė dėžutė, kurios viduryje, juodu šriftu rašė: "315".

Jie žymi mus.

Tuomet išsiėmė tvarstį iš sutvarstė mano kraujuojantį riešą.

Piktai pažvelgiau į vaikiną ir nė nepadėkojusi nubėgau. Jis lėkė iš paskos.

-Jie ten,-parodė į siauresnį kolidorių.

Pasukau į jį ir išvydau pirmuosiuos savo žmones. Konoras juos visus atrakino.

-Džordžai,-puoliau vaikinui ant kaklo vos tik jį pamačiusi.

Stipriai jį apkabinau. Jis mane taip pat.

-Ką jis čia veikia?-sušnabždėjo man į ausį.

Žinojau, kad kalba apie Konorą.

-Išlaisvina mus,-atsakiau.

-Jau vėl juo pasitiki?-paklausė.

Šiek tiek patylėjau.

-Ne,-atsakiau ir atsitraukiau nuo jo.

-Skarlet?-išgirdau balsą sau už nugaros.

Pasisukau atgal. Link manęs bėgo Tristanas.

-Tristanas,-puoliau prie jo ir apkabinau.

Buvo be galo malonu justi brolį, būti jo glėbyje. Dabar jis buvo būtent tai, ko man reikėjo. Su Tristanu niekada nesutariau labai gerai, bet šią akimirką žinojau, kad nieko kito nebenoriu. Tik Hanterio ir Tristano.

-Turime eiti,-išgirdau Džordžo balsą.

Atsitraukiau nuo Tristano ir linktelėjau.

-Privalome rasti Hanterį,-tariau jam.

-Hanterio kamera ten,-staiga išgirdau Konorą sakant.

Jis rodė pirštu į duris, buvusias pačiame kolidoriaus gale.

-Nagi, paskubėkim,-tariau ir pradėjau link jų bėgti.

Buvome beveik prie paskutiniųjų durų, už kurių buvo Hanteris.

-Stokit!-išgirdau defensyvo balsą, sustojom ir iškėlę rankas atsisukom.

Link mūsų ėjo Ronas. Priėjęs jis pačiupo mane už alkūnės ir vedė link Alevein kabineto.

-Palauk,-paprašiau, bet jis nesiliovė tempęs mane paskui save,-Ronai, sustok!-šūktelėjau ir jis sustojęs atsisuko,-Nevesk manęs pas Alevein,-paprašiau,-Bėk su mumis,-žvelgiau jam į akis.

-Nė už ką,-toliau tempė.

-Ronai, Alevein nužudė tavo mylimąjį, o tu jai padedi?-jis sustojo ir atsisuko i mane,-Mačiau tai, Ronai. Mačiau, kaip įvykdei kodą 12. Mačiau, kaip verkei dėl to, kad Todas nebeturi tečio. Žinau, kad nesi toks beširdis kaip Alevein. Ronai, leisk man išgelbėti savo brolį. Prašau.

Ronas kelias akimirkas žvelgė į mane. Mąsčiau, ar jis tuoj pat mane nudės, ar,vis dėlto, paleis. Ir mano laimei vyriškis atpalaidavo rankas ir paleido mane.

-Nedarysiu tos pačios klaidos, kaip Alevein,-prabilo tyliai.

Nusišypsojau ir linktelejau. Tačiau Ronas greitu judesiu įrėmė man į galvą ginklą.

-Nedarysiu tos pačios klaidos kaip Alevein, palikdamas tave gyvą.

_________________________

Kaip ir žadėjau, dalis yra kiek ilgesnė. Taigi labai norėčiau sulaukti bent šiek tiek nuomonių! 😊

-Gabija

KupolasWhere stories live. Discover now