„Retai būna tikra meilė, bet tikra draugystė būna dar rečiau." - F. de Larošfuko.
Mergina, grįžusi iš stovyklos, vis prisimena apie vaikiną, kurį susitiko ten. Tik ar lems likimas susitikti jiems dar kart? Ar jie bus tik draugai ar kažkas daugiau? K...
{ Pasileiskit muziką, kad labiau įsijaustumėt :) }
Maya P.O.V.
-Labutis, mano vyre,- nusišypsojau, apsikabinusi tvirtą kūną pasibučiavome.
-Labas ir Tau, mano širdele,- maloniai pasakęs suspaudė mane glėbį.
-Ką veiksime?- paklausiau.
-Žinai, mums reiktų aplankyti Felicijos kapą,- Luke pasakė truputi nusiminęs. (Boom! Šito nesitikėjote? :D )
-Taip...
Vis dar negaliu jos pamiršti. Vienintelis kas mane supranta tai tik Luke. Nes jis patyrė tą patį kaip ir aš. Žinau, kad jis ją mylėjo, bet jo meilė perėjo pas mane, kai susitikome jos laidotuvėse.
Kiekvieną dieną galvoju apie ją. Apie mano brangiąją Felicia. Kodėl ji? Kodėl ji turėjo taip mirti? Kodėl, ji tokia jauna?
Nuo tos dienos. Nuo tos dienos, kai mano gyvenime atsirado didelė juoda skylė, atsirado taip pat ir švieselė kurią suteikė Luke. Po Felicijos, nebe sugebu užmegzti naujų santykių. Luke išimtis - šie santykiai kitokie, nei būti geriausiomis draugėmis, su kažkuo, kuris niekados nebe pakeis JOS - Felicijos.
****
-Felicia,- atsirėmusi delnais į suledėjusią žemę, bei sniegą , kreipiausi į kapą, kuris slėpė vienintelę draugę, kurią turėjau, turiu ir turėsiu.
Viena ašara, nusirito skruostu ir nukrito, ištirpinus sniego sluoksnį.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
-Jai jos patiktų,- nusišypsojusi ištariau.
-Taip, tikrai...- šypsodamasis pasakė Luke.
-Jos mėgstamiausios gėlės, Jos mėgstamiausia spalva...- sušnabždėjau rankomis apglėbusi Luke rankas ir gėlių kotus.
Paėmę vazonėlį su vandeniu įmerkėme gerberas ir priderinę vietą padėjome.
-Feli,-vos girdimu balsu kreipiausi į ją, nors ir žinojau, kad ji neatsakys,- Mano brangioji Feli, atnešiau Tau šį tą,- įkišusi ranką į striukės kišenę, ištraukiau mažą užrašų knygutę,- Skaičiau ją,- prisipažinau,- Joje vien pozityvūs jausmai, tai noriu ją palikti Tau, kad ir dabar galėtum rašyti vien savo pozityvius jausmus.
Knygutę stipriai spaudusi rankose, galvojau - "Juk ji mirusi, ką Tu darai, Maya?". Mano širdis buvo vis dar prilipusi prie Felicijos, bet protas kalbėjo ką kitą.
-Maya,- Luke prabilo,- Eime,- paragino mane paėmęs už rankos.
Nieko nepasakiusi, netvirtai atsistojau. Vis dar rankose laikiau knygutę. Mano kūne vyko keisti dalykai. Kovojau pati su savimi ir vis dėl to knygutę įsidėjau atgal į kišenę.
Vis dar negaliu patikėti, kad jos nebėra. Aš jos taip ilgiuosi. Šeši mėnesiai...
Pajudėjome link mašinos.
****
-Luke, kur mes važiuojame?- paklausiau, ranka suspaudusi jo pirštus, kurie stipriai laikė bėgių pavarą.
-Žinau, kad Tau ši mintis nebus labai puiki, bet mes privalome tą padaryti,- jis trumpam atsisukęs į mane, gailiai nusišypsojo.
-Luke,- man nepatiko kaip jis kalba, todėl į jį kreipiausi grasinančiai,- Ką Tu sumanei?
-Luktelėk, tuojau pamatysi.
-Luke,- vėl pasakiau ir žiūrėjau į jį, piktu ir nieko nežinančiu žvilgsniu.
-Nepyk, prašau, bet mes turėsime tą padaryti... Dėl Felicijos...
-Ne, ne, ne, pasakyk, kad mes ten...- dairiausi per gatves ir tik dabar supratau kur jis traukia,- nevažiuojam...- lėtai ištariau sustojus prie Felicijos namų.
Luke išjungė variklį ir atsisukęs į mane, rankose suspaudęs manąsias rankas, užtikrintu balsu pasakė:
-Suprask Maya, taip bus geriau ir Man, ir Tau, ir Jiems.
-Bet aš negaliu... Mes juk daug kartų kalbėjome šia tema,- pradėjau truputi jaudintis.
-Taip, kalbėjomės ir aš nei karto nesupratau, kodėl Tu nenori bendrauti su jais. Maya, žinok ne Tau vienai sunku. Kiti žmonės taip pat egzistuoja, kuriems lygiai taip pat skauda, kaip ir Tau. Egzistuoja Felicijos mama, tėtis, egzistuoja Jasmine, egzistuoja jos artimieji... Egzistuoju ir aš,- jis kalbėjo labai įtikinamai.
-Aš tą žinau,- ranka priglaudžiau prie jo veido,- Tu visuomet egzistavai ir jai, ir man. Nors ir Jūs trumpą laiką bendravot, bet aš žinau, kad Tau lygiai taip pat sunku kaip ir man.
-Maya, prašau nueikime. Jiems reikia mūsų palaikymo, kaip ir mums reikia jų... Šeši mėnesiai, tai labai didelis laiko tarpas, Tu negali tiesiog atsitraukti iš jų gyvenimo. Felicijos tėvai, juk Tave taip mylėjo ir myli. Jiems - Tu kaip dukra. Jiems - Tu kaip Felicijos sesė, kaip jos dvynė.
Neišlaikiusi ašarų kibau į Luke glėbį, jis tvirtai mane suspaudė.
-Ačiū,- tyliai sušnabždėjau.
-Už ką?
-Už tai, kad Tu toks supratingas, paskatinantis, visuomet palaikantis, užsispyręs, nuoširdus ir nuostabus, mano vaikinas. Labai myliu Tave,- ašaros krito ant jo striukės.
-Aš Tave taip pat,- pabučiavo į kaktą ir klausiamai sukuždėjo,- Maya?
-Mh?
-Ačiū,- pasakė.
Aš tuoj pat nusišypsojau ir paklausiau:
-Už ką?
-Už tai, kad Tu tokia paskatinanti, supratinga, palaikanti, užsispyrusi, nuoširdi ir nuostabi, mano mergina. Labai myliu Tave.
-Aš Tave taip pat,- nusijuokusi pasakiau ir nusivaliau ašaras,- Kaip Tu taip įsiminei visą litaniją?
-Aš įsimenu, kiekvieną Tavo žodį. Galbūt netiksliai, bet vistiek,- šilta šypsena žaidė Luke veide,- Na, eime?
-Aš truputi jaudinuosi,- atsitraukusi pasakiau ir rankomis tryniau kelius.
-Truputi?- nusišypsojo Luke, rankomis apglėbęs mano plaštakas.
-Šaa,- nusišypsojau ir išlipau iš mašinos.
Prie manęs greit atlėkė Luke ir supynė mūsų šaltus pirštus. Pajudėjome link Felicijos namų durų. Luke pabildeno. Tuojau durys prasivėrė ir išlindo, kaštoninių plaukų savininkė.
####
Mano mieli žmogeliukai, atleiskit, kad taaaaip ilgaaai nekėliau naujos dalies, tiesiog neprisiversdavau. Vistiek vasarą yra kitokių dalykų, kurie man svarbūs. Nors ir tos pačios Joninės :D
Tai žodžiu tikiuosi nustebot, kad Maya draugauja su Luke! Awww... Bent man jau, kai rašiau ir įsivaizdavau juos, tai juos stengiausi pavaizduoti mielus :333
Hope you like it and see you again! ;**
Mano anglų skill'ai "nerealūs" :')
P.S. Nauja dalis turėtų būti šią savaitę tai tikrai :))
