Svetimšalė (taisoma)

2

Emelija/Rei ^

1558 metai

Praėjo kelios savaitės, po laivo sudužimo ir kai mergaitę krante surado samurajus. Jis Emelijai žadėjo padėti sužinoti ar jos tėtis vis dar galėjo būti gyvas, bet kuo daugiau dienų ėjo pro šalį, tuo labiau jis abejojo, kad dar kas nors išgyveno po laivą ištikusios katastrofos. Sato Takumis žvelgė į miegančią mergaitę ir negalėjo sulaikyti  užplūdusios užuojautos.  Nors jis tikrai nebuvo, nei geras žmogus, nei apskritai linkęs kam nors padėti. Šios mergaitės istorija vertė jį jausti, tai, ką jau seniai buvo pamiršęs. Galbūt tai jis turėtų ją užauginti kaip savo dukrą. Išmokyti visko, ką žinojo pats. Ji nebuvo japonė, bet išvaizda mažai kuo skyrėsi, todėl jis galėjo duoti nukirsti ranką, kad kiti net negalės pasakyti, kad ji nėra  viena iš jų. Tik tereikėjo išmokti kalbą, tradicijas ir viskas bus gerai.

-Pone Sato? - mergaitė atsisėdo ranka trindama užsimiegojusias akis.

-Rei, - jis prisėdo šalia jos, o pastebėjęs  liūdną žvilgsnį uždėjo ranką  ant peties. - Viskas gerai?

-Aš sapnavau tėtį. Mes buvome prie jūros. Jis stovėjo žiūrėdamas į bangas, kai atsisuko į mane ir nusišypsojęs pasakė, kad mano likimas yra čia...

Sato Takumis atsuko mergaitę į save ir nuvalė ašaras.

-Tu gali likti čia, jei tik nori.

-Aš noriu namo,  - tai ištarusi ji sukūkčiojo ir rankomis bandė nusivalyti vis labiau ir labiau veidu tekančias ašaras.

-Suprantu tave, Rei, bet  dabar nebegali grįžti.

Mergaitė jau spėjo įprasti, būti vadinama Rei, nors šis vardas kaip ir vyras sėdintis greta, jai tebebuvo svetimi. Savo jaunoje širdyje ji jau suvokė, kad niekada negrįš namo. Nebent, kai užaugs...

Šis vyras, ji nužvelgė Sato Takumį vertinančiu žvilgsniu, visai kitoks, nei vyrai jos šalyje. Jis turėjo užsiauginęs ilgus plaukus, kuriuos laikė surišęs viršugalvyje, o nedidelis randas prie akies jos visai negąsdino. Sato rūbai buvo gana keisti. Kelnės atrodė kaip platus sijonas, o ir spalva jai pasirodė nuobodi. Jos mama mėgo ryškius drabužius, todėl mergaitei truko viso to.

-Aš galiu čia likti? - paklausė nuo verksmo prikimusiu balsu.

-Gali. Užauginsiu tave kaip savo dukrą, kurios visada norėjau.

-Ar neturite vaikų? - mergaitė apsidairė, bet viskas aplinkui rodė, kad vyras čia visad gyveno vienas.

-Ne, - Sato atsistojęs papurtė galvą. - Aš nebuvau geras žmogus Rei, bet galbūt dabar, kai viskas palikta toli praeityje galiu tokiu tapti.

Mergaitė linktelėjo  ir pirmą kartą po laivo sudužimo, silpnai nusišypsojo.

-Gerai, aš galiu būti jūsų šeima, pone Sato, -  bent kol kas, pagalvojo vis dar tikėdamasi vieną dieną išvykti atgal arba surasti tėtį.

Sato Takumis, nusišypsojo ir mergaitė pajuto, kad šis vyras jai visai patinka. Galbūt čia nebus bloga vieta užaugti.