Laisva

Amelija

Pamažu pakėliau apsunkusią galvą nuo pagalvės ir pažvelgiau į ant naktinio stalelio stovėjusį laikrodį. Buvo truputis po aštuonių.

Nenoriai išsiropščiau iš po šiltos antklodės ir atsistojau. Priėjusi prie lango praskleidžiau grindis siekiančias velvetines užuolaidas ir išvydau iš už horizonto linijos neseniai pasirodžiusią saulę, kuri pamažu žadino visą gamtą didžiuliame sode už lango, sode, kurio nuostabus grožis buvo Rėjaus ir dar keleto čia dirbančiųjų kaltė. Pravėriau langą ir netrukus mano veidą pasitiko šiltas pavasarinis vėjelis.

Dvaras, kuriame gyvenau visuomet dvelkė prabanga, atrodė, jog net gabalėlis muilo kainavo penkiasdešimt svarų, o tai dideli pinigai, bent jau vargingiau gyvenantiems žmonėms.

Priešingai, nei daugeliui mano bendraamžių, man neteko patirti nei skurdo, nei bado, tiesą sakant mes gyvenome bene geriausiai šiose apylinkėse, todėl daugelis pavadintų mane išpaikinta turtuole mergiote, tačiau niekuomet nelaikiau savęs aukščiau bet kurio kito žmogaus, netgi gyvenančio gatvėje, visuomet buvau sulig jais, nei aukščiau, nei žemiau. O tai jau šis tas daugiau, nei išpaikinta mergiotė.

Šiek tiek atsigaivinusi vėlyvo pavasario gaiviu bei gėlėmis dvelkiančiu oru užvėriau langą ir nusprendžiau pasiruošti pusryčiams. Žinoma, reikėjo persirengti, nes pusryčiauti ar apskritai kažkur pasirodyti naktiniais buvo nepriderama, o ypač šeimos narių akivaizdoje. Tai buvo viena iš mano tėvų taisyklių, prie kurių nagus prikišti teisę turėjo tik motina, tėvas apie jas sužinojo tik gerokai vėliau.

Mano didoka spinta buvo pilna suknelių, kurių nemėgdavau dėvėti, tačiau mano motina... Ji mane priversdavo jomis pasipuošti, kaskart, kai aš prie pusryčių stalo pasirodydavau apsirengusi kelnėmis ar kitu man patinkančiu apdaru, kurio pasak mamos niekad nedėvėtų dama.

Peržvelgusi turimus drabužius paėmiau vieną iš tų lengvų gėlėtų suknelių, kurios nebuvo itin nepatogios ir ją apsivilkau. Žinoma, ji atrodė gražiai, nes siuvėjas ją pasiuvo pagal mano motinos poreikius.

Paskui susitvarkiau po miego sutaršytas rudas garbanas, kurios dengė didžiąją dalį mano nugaros.

Susiruošusi nutipenau į valgomąjį, kur jau sėdėjo mano tėvai kartu su vyresniaisiais broliais. Brolių turėjau keturis ir visi jie buvo bent trejetu metų už mane vyresni, taigi vaikystę leisdavau tik su berniukais arba čia dirbančiųjų vaikais, kadangi draugų aš galima sakyti neturėjau.

Tarp brolių vyko nuožmus pokalbis, tačiau man įžengus į kambarį jie staiga nutilo.

-Labas rytas,- pasisveikinau žvelgdama į savo šeimos narius, kurių žvilgsniai netrukus nukrypo mano pusėn.

-Gražiai atrodai, sesute,- mane pagyrė Markas, vyriausias mano brolis ir turbūt mažiausiai mane nervinantis. Šyptelėjau, šitaip padėkodama už komplimentą.

-Kodėl neapsivilkai suknelės, kurią tau pasiuvo mūsų naujasis siuvėjas iš Leičesterio?- nužvelgusi mano išvaizdą motina ėmė dalintis rytinėmis priekabėmis.

Neleidęs man atsakyti įsiterpė tėvas:

-Sėskis, Amelija, tu turbūt išalkusi ir man patinka suknelė, kurią šiandien apsivilkai.

Tėvas visuomet buvo man mielesnis, nei motina, turbūt mums visiems. Toji buvo arši, ambicinga, nepaprastai pasikėlusi ir visuomet didžiuodavosi savo turtais bei įgytu visuomenės sluoksniu.

Prisėdau prie stalo pasitaisydamą kėdę ir nužvelgiau ant stalo patiektą maistą, kurį paruošė mano mamos pasamdytasis virėjas. Su kuriuo aš palaikiau šiltus santykius, mes nuolat pasišnekučiuodavome virtuvėje ir tapome draugais. Artūras čia dirba jau daugiau nei dešimt metų ir tikrai neplanuoja niekur dingti, nebent žinoma mano mieloji mamytė ketina jį atleisti.

Jau buvau bebaigianti savo pusryčius, kai motina prabilo savo linksmu, tačiau gero nežadančiu tonu:

-Amelija, mes su tavo tėvu išrinkome tau puikų jaunikį, manau jis tau patiks!

Nė nepajutau, kaip pavarčiau akis. Jie neturi teisės išrinkti man žmogaus, su kuriuo turėsiu praleisti visą savo likusį gyvenimą.

-Ar aš tikrai turiu tekėti būdama vos šešiolikos?- susierzinusi išpyškinau.

Mama ignoravo mano žodžius ir ėmė kalbėt toliau:

-Jis kilęs iš airijos ir turi tą tobulą airišką akcentą, kuris tau turėtų palikti nemenką įspūdį, o pats jaunuolis yra labai išvaizdus,- po šitiek žodžių motina pagaliau įkvėpė, tačiau tai padariusi tęsė toliau.- Teko sumokėti nemenką sumą, jog jo tėvai sutiktų išleisti savo sūnų už tavęs.

Mano antakiai susiraukė, tai buvo mano motinos neakivaizdus pasišlykštėjimo savo dukterimi išsireiškimo būdas. Jie bandė įpiršti mane kažkokiai šeimai už pinigus? Tarsi aš būčiau kažkoks daiktas, kurio atsikratyti yra nelengva, nes niekas nenori jo pasiimti dykai, todėl reikia už jį sumokėti.

-Na, aš nesakau, kad tu negraži, tiesiog tu labai vaikiška ir nesubrendusi. Daugelis šeimų nori suaugusių mergaičių, kurių galvose nesiaučia paaugliškos mintys, Amelija,- savo nepaprastai svarbias mintis dėstė mama.

-Gal jau gana, Margaret,- piktai įsiterpė tėvas.- Šiai dienai pokalbio šia tema užteks.

Mama susigėdusi nutilo. Kitame stalo gale sėdintis Tomas ėmė kikenti, o po keleto sekundžių prisijungė ir kiti trys nesubrendėliai, tačiau niekam nerūpėjo ar jie būdami bent trejetu metų už mane vyresni elgėsi teisingai, nes jie buvo vyrai.

Atsistojusi nuo kėdės paskubomis palikau valgomąjį, negalėjau pakęsti jų, negalėjau pakęsti savęs, negalėjau pakęsti gyvenimo, kuriame aš buvau ne tik išpaikinta turtuolė mergiotė, o išpaikinta nesubrendusi ir begalo vaikiška turtuolė mergiotė.

° ° ° ° °

A/N dėkoju, jei perskaitei šitą šiek tiek nevykusią ir mažai veiksmo turinčią dalį, lauksiu nuomonių ir kritikos, kuri padeda man tobulėti!

suchanuglydarling