Prabudęs Kraujas

12 skyrius /Laisvės gurkšnis/

Šis laisvasis miestas buvo pakankamai pasislėpęs. Ko gero dėl to jis ir įgavo Perlat pavadinimą, nes pirmykšte kalba žodis perlateo reiškė „visada slėptis". Šis miestas slėpėsi dauboje, o iš toli jį buvo sunku įžiūrėti, nes liejosi it išskydęs miražas. Tik kai priartėjome pakankamai arti supratau dėl ko jis atrodė toks apgaulingas. Nors šis miestas buvo daug didesnis nei prieš tai mūsų aplankytas Horicus, tačiau čia beveik visi pastatai buvo apkalti keistomis plokštėmis, kurios atspindėdavo saulę ir smėlį. Buvo sukurta ištirpusio miesto iliuzija.

Vos mums pasiekus pirmąsias gatves, mašina sustojo ir atsisakė pajudėti dar bent metrą. Kadangi negalėjome jos palikti tiesiog gatvės vidury, Eronui su Rėjumi teko truputį paplušėti, kol nustūmė ją į atokesnę gatvelę. Ketino ja pasirūpinti vėliau, nes pirmiau reikėjo susirasti mums saugesnę vietą.

Be abejonės Rėjanas vis dar buvo piktas. Nors pripažinau savo kvailumą, tačiau atleidimo negavau. Galiausiai nusprendžiau, jog kas padaryta, tas padaryta ir neverta dėl to graužtis. Juk bent jau dabar viskas baigėsi gerai, o jei vėliau iškils kokių nors problemų, tada apie tai ir galvosime. Neverta sau sukti galvos dėl to, kas galėjo būti kitaip.

- Galbūt mums reikėtų visada leisti Kajai spręsti tokias problemas? – staiga prakalbo Megan mums visiems žygiuojant kažkokia gatve. – Keli spragtelėjimai pirštais ir visi išsilaksto į šalis.

- Nemanau, kad tai labai geras būdas, - paprieštaravo Eronas. – Tai pamatę žmonės gali pradėti domėtis, nes tokia galia neįprasta.

- Ne... – nutęsė. – Tada mums tikrai reikėtų įsigyti kokių nors ginklų, nes dabar buvome lyg trimečiai vaikai iš kurių vyresnėliai atėjo atimti saldainių.

- Taip, savigynai tikrai kas nors praverstų...

Jie toliau diskutavo apie tai kas mums galėtų praversti. Ginklų tema manęs nesudomino, todėl žvalgiausi po naująjį miestą. Šiame mieste žmonės nebuvo tokie ryškūs, tarsi susitarę visi vilkėjo pilkšvus, rusvus arba baltus drabužius. Ko gero čia taip buvo dėl tvyrančio karščio ir smėlingo kraštovaizdžio. Nekilo abejonių, jog visi bandė susilieti ir stengėsi išlikti nepastebėti.

Po kurio laiko atsidūrėme nemažoje aikštėje, kurioje eilėmis stovėjo išsirikiavę prekeiviai. Čia buvo tikrų tikriausias turgus, tokių prekiaviečių galėjai aptikti ir karalystėse. Visgi čia galėjai pastebėti ir tam tikrą tvarką. Vienoje eilėje buvo prekiaujama maistu, kitoje – drabužiais, o trečioje – daiktais. Nepajutau kaip sulėtinusi žingsnį ėmiau stebėti čia šurmuliuojančius žmones.

Spalvingų vaisių prekystalis atrodė labai gundančiai. Toptelėjo, kad čia jie turėtų kainuoti iš tiesų nepigiai, nes sąlygos neatrodė palankios užsiiminėti žemės ūkiu. Visgi, tikrai talentingi bacca rango atstovai beveik bet kur gebėdavo užauginti maistui reikalingų augalų. Galbūt prie prekystalio sėdinti tamsesnio gymio moteris būtent tokia ir buvo.

Staiga pastebėjau, kaip aplink prekystalį besitrynęs vaikigalis čiuptelėjo iš vieno krepšio rausvą vaisių ir susikišo jį į kišenę. Naudodamasis proga, jog pardavėjo to nepastebėjo, greitai pagriebė nedidelį ryšulėlį obuolių. Tačiau dabar pardavėja tai pamatė ir buvo besučiumpantį vagišių už rankos, bet berniukas pasirodė vikresnis. Glėbyje sugniaužęs savo laimikį, puolė bėgti kiek įkabindamas. Jis stengėsi įsimaišyti tarp žmonių, tačiau bėgdamas zigzagais tuo pačiu darė nuspėjamą savo maršrutą. Kažkokio instinkto vedama patraukiau į tą pusę, kur numaniau prabėgsiant vaikigalį.

Kai jis bandė pranerti pro mane, vikriai sučiupau jį už pakarpos. Vaikas sumataravo kojomis kai truputį kilstelėjau jį į orą ir laisvąją ranka įsikibo į mano plaštaką.