Asimetrija (BAIGTA)

i

Niekad nemaniau, kad ji taip arti.

Tai buvo keista.

Visada jaučiau atstumą tarp mūsų. Nematomą sieną, kuri neleido suartėti, prisiliesti sielos krašteliu, brūkštelėti lūpomis per jos šilkinį ypatingumą.

Per jos asimetriją.

Giliai atsidusau ir perverčiau knygos lapą.

Bereikšmiai paveiksliukai lindo po pavargusiais vokais.

Lėtai užmerkiau akis.

Girdėjau vėjo rankas, grojančias duetu lauke. Jų simfonijos paklydo laike ir erdvėje. Tai priminė mane. Jų mįslinga muzika, palytėjanti prapuolusius asmenybės kampelius.

Nejučia mane aplankė troškimas paklysti vėjo glėbyje, tapti lengvai it pūkas, nusklęsti į dangų, kur ilsėjosi mano mintys, iškeliavusios toli toli šį rytą.

Pasąmonė nunešė tolyn.

Svajingais zigzagais, suktukais.

Asimetriškai.

Žinoma, vėjo pirštai turėjo galimybę prabėgti asimetrijos žavesiu, atsargiai glamonėti jos krištolinius veido bruožus, trapius ir brangius lyg autentiškiausias porcelianas.

Garsus šlumštelėjimas pasiekė svajų ir asimetrijos palytėtą klausą.

Lengvai krūptelėjau.

Kodėl išgirdau?

Tiek daug dalykų praleidau galvodama apie Ją.

Asimetriją.

Tai kodėl dabar?

 - Gal gali paduoti?

Pažvelgiau žemyn. Šalia mano suolo gulėjo juodas sąsiuvinis su maža žvaigždute kampe ir dviejomis kitoje pusėje.

Asimetriška.

Virpančia širdimi paėmiau šilumos prisigėrusius užrašus ir atsisukau.

Mano akys susirakino su josios.

Asimetrijos.

Atsargiai padėjau sąsiuvinį ant suolo, kuris staiga tapo toks jaukus, prieinamas... artimas.

 - Ačiū.

Ji padėkojo.

O mane pakerėjo jos juodi, asimetriški plaukai.