Prašau?

26

Stengiuosi išlikti rami, nes nerimauju dėl Kriso ir dėlto kas vyksta jo viduje. Žmonės kaip Krisas lengvai tau nepasakys ką jis jaučia.

-Apie ką nori pasikalbėti?- mes einame vėžio žingsniu taip bandydami kuo daugiau gauti laiko pabūti kartu. Bandau įsitikinti būtent kuri tema jo neramina.

-Dėl tai kas nutiko šiandien. Atleisk, nepagalvojau, kad šeimoje kils toks farsas. Nenorėjau tavęs velti į tai tikrai. -aš papurtau galvą parodydama, kad viskas gerai. -Nesakyk niekam to, gerai? - Žiūriu į jį šiek tiek nusivylus, nes jo visas pasikalbėjimas tai pasakymas man, kad niekam neprasitarčiau apie jo tėvų bėdas ar turėčiau sakyti šeimos neišvengiama griūtį.

Paspartinu šiek tiek žingsnį norėdama greičiau parsirasti namo, nes Krisas jau mane sunervino. Kaip greit viskas keičiasi. Vieną minutę viskas gerai, mėgaujuos jo kompanija, o kitą minutę ant jo siuntu, darosi įprasta.

Krisas taip pat paspartina žingsnį, bet negalėdamas pakęsti, kad aš vis skubu , sugriebia už rankos ir atsisuka į save, kad net nesuspėju pasipriešinti.

-Ko tu taip skubi? -nuo Kriso grubumu aš dar labiau išsižeidžiu, bet aš mergina. Man galima.

-Neskubu. -stengiuosi jį tuo įtikinti ir tuo pačiu bandau ištraukti ranką iš jo gniaužtų.

-Supykai, kad paprašiau niekam nepasakoti? -mes dabar stovim kaip du idiotai gatvėje ir ginčijamės, argi ne geriausias vakaras? -Pirmyn, jei nori papasakok visiems iš eilės.

-Ne tame esmė, Krisai! -net nebegalėdama apsiraminti pakeliu balsą prieš vaikiną. -Aš supykau, kad manimi nepasitiki! Aš niekada niekam to neprasitarčiau, tai ne mano reikalas! -Krisas atsidūsta ir turbūt jam nusibosta su manimi aiškintis, tad paleidžia mano ranką ir aš nuskubu namo, o jis manęs neseka paskui, bet gal ir gerai, nes aš vėl dėl ko nors susipykčiau su šiuo prakeiktu apsimetėliu vaikinu. Gerai, man sąžinė primena, kad mes abu apsimetėliai.

Grįžtu namo jau kiek apsiraminusi ir vos įėjus į namus išgirstu tėtį besikeikiant virtuvėje, tiesą dakant jis labai retai keikiasi.

Nusispiriu batus ir žengiu gilyn į namus, tuoj pat pamatau tėtį randu virtuvėje ir jis deda pirkinius į savo vietas, bet susiraukiu kai pamatau jo kairę ranką nuo pirštų iki alkūnės gipse.

-Kas tau nutiko? - supanikuoju prieidama arčiau tėčio ir pradėdama imti produktus ir dėti juos į vietas, nes tėčiu siaubingai sekėsi.

-Paslydau su pirkiniais parduotuvėje ir deja nelaiminga pabaiga mamo kairiajai rankai. - tėtis pamosikavo gipsuota ranka man prieš veida, bet tuoj pat susiraukė, nes suskaudo. -Gerai, kad viena mergina buvo labai maloni ir mane tiek nuvežė į ligoninę, tiek parvežė namo su pirkiniais.

Pažvelgiau į jį nepatikliai.

-Apsikeitėt numeriais?

-Brangute, turbūt aš pasensiu, kol susirasiu antrąją pusę. - Tėtis mane iškart informuoja, nes žino ką aš turiu omeny. -Bet šiaip apsikeitėme, pasakiau, kad gal atsilyginsiu kaip nors už pagalbą.

Mano veidą papuošia šypsena:

-Kiek jai metų? Ji gal turi vyra? Vaikų? - pradėjau kamantinėti tėtį, o šis pavartė akis.

-Deli, velniai griebtų, žinai buvau su sulaužyta ranka, tai nebuvo svarbiausias dalykas, kad sužinočiau viską ką ta mergina daro ar veikia. - Aš atsidūstu, vėl visas entuziasmas baigiasi, nuleidžiu galvą ir sutinku šiuo metu su tėčiu. Šiuo metu.

-Gal tau padėt? Neskauda? - žinau, kad tėtį mano rūpestis erzino, bet juk jis vienintelis žmogus, kuriuo ir galiu rūpintis.

-Aš pats esu traumatologas, kaip nors susitvarkysiu. - jis man šypteli, o aš praradus viltį palinkiu labos nakties kai sutvarkau virtuvę ir mes abu su tėčiu išsiskirstome į savo kambarius.

Atsigulu, bet tuoj pat esu sutrukdoma tefono skambėjimo, kuris ramiai ilsėjosi ant naktinio staliuko.

Tamsoje apgraibau telefoną ir matau Džeto nuotrauką šviečiant ant ekrano.

-Kas nutiko? -iškart paklausiu, nes Džetui skambinti pirmą nakties yra visiškai nebūdinga.

-Šūdas, Deli, padėk man. Prisidirbau. - jo balsas išsigandęs, o man per širdį nueina nemalonus jausmas.

-Kas nutiko? -pakartoju savo klausimą.

-Pameni vaikiną apie kurį pasakojau? Pasirodo jis užimtas ir jo draugelis gerokai mane atitrankė... Buvau praradęs sąmonę, tik dabar prasibudau tai esi vienintelis žmogus, kuriuo pasitikiu.

Labai išsigąstu, širdis greičiau plaka.

-Po šimts, kur esi? - atsikeliu iš lovos ir pradedu eiti iš vienos kambario pusės į kitą.

-Kažkur prie parko, nežinau... - jis sumurma ir balsas skamba pavargusiai.

Dieve, kur jis save įvėlė.

-Kaip aš tave pargabensiu? - paklausiau, nes neturėjau idėjų. Paprašyčiau Kriso, bet jo mašina auto servise, tad jo pagalba atkrinta.

-Nežinau, bet pagelbėk... Bent padėsi pareiti, prašau.. Tėvams neskambinsiu, nes man bus šakės.

Užmerkiu akis ir skaičiuoju iki penkių, kad bent kiek nurimčiau.

-Dievaži, gerai. Tu laikykis, tikiuosi nėra labai blogai...

Sveiki! Pagaliau grįžau:D Gavos ilgiau, nei planavau nerašyti.

Lengva be veiksmo, trumpa dalis įsivažiavimui.

Pasistengsiu daryti mažiau klaidų ir gal dirbti su savo logika labiau, bei galbūt mažiau kišti sentimentalumo:D

Čia gali dar būti milijonas klaidų, nes rašiau per telefoną...