Paukštininkas (sustabdyta ir sugrįš po 100 metų)

1. Nauji namai

Namo, prie kurio stovėjau, tik du iš penkių iki durų vedančių laiptelių buvo sveiki. Užlipau jais kairėje rankoje vis dar gniauždama spalvotą lankstinuką, kurį vis iš naujo skaičiau tiek važiuodama traukiniu, tiek jau atvykusi, vaikščiodama miesto gatvėmis. Aš patikėjau lankstinuko pažadais, ir dabar per vėlu apsigalvoti.

Telefone turėjau įsirašiusi adresą. Žvilgtelėjau į jį, prieš lipdama į ketvirtą aukštą. Namas stovėjo siauroje gatvėje su senais, pusiau atrenovuotais pastatais, tarp kurių spraudėsi nauji. Atokiau nuo miesto centro, arčiau fabrikų rajono, bet vis dėlto gatvelė man pasirodė visai jauki. Šiaip ar taip, aš atvažiavau į vieną didžiausių, geriausią įvaizdį turinčių miestų – 3-ąjį miestą, vadinamą Samerilu. Augdama Smilgynės kaime, niekada net nesitikėjau čia atsidurti, todėl dabar tikrai neturėčiau skųstis dėl to, kokioje gatvėje gyvensiu. Ar dėl to, kad laiptinė atsiduoda supuvusia žuvimi.

Sustojau prie pilkos medienos durų su skaičiumi vienuolika ir pasibeldžiau. Laukdama, kol kas nors atidarys duris, vėl užmečiau akį į lankstinuką, tada į savo nedidelį raudoną lagaminą, kurį išvykimo proga nupirko močiutė. Nepasiėmiau daug daiktų – jaučiausi turinti susikrauti arba visas smulkmenas, arba išvis nieko ir apsimesti, kad greitai grįšiu.

Staigiai atitraukiau žvilgsnį nuo lagamino, išgirdusi anoje durų pusėje nulenkiamą rankeną. Tarpduryje pasirodė maždaug mano amžiaus mergina susivėlusiais juodais plaukais ir piktomis, pavargusiomis akimis. Ji nebuvo labai aukšta, bet kažkokiu būdu sugebėjo tokia atrodyti – gal dėl savo stovėsenos, gal dėl to žvilgsnio. Iš tikrųjų, kai kalbėjomės internetu, ji pasirodė truputį svetingesnė.

— Evelina Ketli? — paklausė ji, sudvejodama ties antruoju mano pavardės skiemeniu.

— Aha, — pabandžiau nusišypsoti. — O tu Delė?

Ji tik linktelėjo ir nežymiu rankos judesiu paragino užeiti vidun, pati pasitraukdama nuo durų į siaurą koridorių, kuriame tikriausiai sunkiai prasilenktų du žmonės. Jame buvo ketverios durys – stebinančiai daug tokiam butui.

— Gerai, žiūrėk, čia yra virtuvė, — pradėjo Delė, praverdama pirmąsias duris dešinėje pusėje. — Ją aprodysiu vėliau. Koridoriaus gale – vonia. Tos durys arčiau jos yra į mano kambarį, o kitos į tavo.

Laimei, jos atsidarė ne į koridorių. Delei nuspaudus šviesos jungiklį, įstūmiau ten savo lagaminą ir trumpai apsidairiau. Kambarys buvo mažytis, jame suspausti vieni prie kitų vos tilpo lova, rašomasis stalas su kėde ir spinta, liko tik siauras praėjimas nuo durų iki gelsvos sienos. Be to, kambarys buvo be langų, nes mūsų butas iš šitos pusės rėmėsi į kitą, bet man jis patiko. Pati iki galo nesuprasdama kodėl, labai nenorėjau gyventi savo naujos mokyklos bendrabutyje, nors (bent jau taip skelbė lankstinukas), kambariai ten buvo erdvūs, švarūs, ir juos reikėjo dalintis tik su vienu žmogumi. Todėl pasielgiau taip, kaip elgiasi labai daug mano bendraamžių, išvykstančių į Samerilą – internete susiradau kambariokę, kuri turi butą ir su kuria perpus dalinsiuosi nuomą. Apskritai, negalėjau padaryti nieko banalesnio kaip palikti Smilgynę dėl didelio miesto.

— Einam į virtuvę? — paklausė Delė abejingu, truputį irzliu balsu. Atsisukau į ją, užgniaužusi jau bekylančią mintį, kad apžiūrėdama savo naująjį kambarį užtrukau keliomis sekundėmis per ilgai.

Savo išvaizda turbūt irgi nepadariau pernelyg gero įspūdžio – per didelė, anksčiau mano tėčio nešiota juoda striukė nuo lietaus, nejaukiai krintanti ant kūno, ilgi smėlio spalvos plaukai, kurie banguojasi ir šakojasi galiukuose, ir pailgas veidas, per daug pailgas, kad jam tiktų šypsena.

Bet Delė, priešingai nei vienas šiandien traukinių stotyje sutiktas žmogus, nespoksojo į mano šiaudinę skrybėlaitę ir nieko apie ją nesakė – jau vien tai yra milžiniškas privalumas santykių pradžiai. Šiaudinę skrybėlę nešiojau visur ir visuomet – tai buvo savotiškas mano mamos atminimas, nes keletą metų iki savo mirties ji irgi taip darydavo, – ir Smilgynėje visi jau buvo prie to pripratę. Tik iš kaimo nuvažiavusi į 15-ąjį – Saulės – miestą, kuriame turėjau įsėsti į traukinį, išsigandau dėl to, kokia pasirodysiu žmonėms.