Boss (N.H.)

24 Dalis

Sėdėjau palatoje šalia Quellos. Teko suleisti jai raminamuosius, nes sužinojus šią naujieną ji pradėjo klykti. Prakeikiu savo motiną už tai, kad ji atėjo ir pasakė jai apie tai, nors sakiau, kad to nedarytu. Jos nepykanta jai, peržengė visas ribas.

-Kaip ji?-paklausė įėjusi seselė. Ji viena mieliausiu mano pažįstamų moterų, kuri rūpinasi nepažįstamaisiais nesitikėdama atlygio.

-Vis dar miega,-atsidusau. Norėčiau jai pabudus, pasakyti, kad jie atsirado, jog viskas gerai, bet dabar... Nežinau ką daryti.

-Viskas bus ger..,- staiga nutilo, kai į palatą įėjo policijos pareigūnai. Greitai pakilau nuo kėdės ir priėjau prie jų.

-Radome slaugę Andrėja Bernot. Ji suimta, bet kol kas nieko mums nesako, tik prasitarė, kad nori pamatyti jus, pone,-prabilo vienas iš pareigūnų.

-Liuse, prižiūrėk Quellą,-paprašiau jos ir jai linktelėjus kartu su policijos pareigūnais išėjau iš palatos.

Einant link apklausos kambario, pripažinsiu, jaudinausi. Ne dėl to, kad bijočiau tos merginos, o dėl to, kad bijau, jog kažkas nutiko dvynukams. Nesu toks, kaip Quella, nors norėčiau būti ir galvoti tik apie gerus dalykus.

-Viską stebėsime iš gretimo kambario. Galite eiti,-atidarė man duris aukštas, plikas detektyvas. Jausmas, lyg būtu iš kalėjimo.

Įėjęs į patalpą pamačiau didžiulį veidrodį, vidurį pastatytą stalą ir prie jo sėdinčią slaugę, kuri ir pagrobė mano vaikus. Priėjęs prie stalo atsisėdau ir pažiūrėjau į ją. Jei žinočiau, kad mūsų nestebi, trenkčiau jai ir man nesvarbu, kad ji neturi pimpalo.

-Kur mano vaikai?-iš kart paklausiau.

-Aš pasakysiu kur jie ir kas juos pagrobė, bet turi man garantuoti, kad busiu paleista.

Gudri mergše, bet visgi turiu sutikti su jos sąlygomis. Negaliu rizikuoti taip stipriai.

-Gerai. Padarysiu viską, kad išneštum savo suknistą užpakalį sveiką,-sumurmėjau.

-Ko tik nepadarysi dėl savo vaikų, tiesa?-nusišypsojo.-Prieš nekęsdamas manęs, noriu, kad žinotum, jog nebūčiau to dariusi, jai pati neturėčiau problemų.

-Gali sakyti, ką nori. Jau nekenčiau tavęs prieš ateidamas, o dabar netempk gumos ir sakyk, kur mano vaikai,-suurzgiau.

-Mane užsakė tavo tėvai. Jie žinojo, kad įtarinėsi juos todėl pakišo Viktorą Mark, tikėdamasi, kad taip išsisuks.

-Turėjau iš karto susivokti,-sušnypščiau.

-Tas verslininkas tikrai nėra kaltas.

-Kur jie laiko mano vaikus?

-Kiek žinau, jie dabar pas juos namuose, rytoj jie žadėjo juos išgabenti iš šalies kitai šeimai. Nors ir dirbau jiems, bet žinau, kokie monstrai jie gali būti. Tavo tėvai nenori tavęs paleisti, Niall, o Quella ir tavo vaikai jiems trukdo.

Nieko daugiau nebeklausęs, pakilau nuo kėdės ir priėjau prie durų. Pabeldęs kelis kartus, neužilgo buvau išleistas.

-Turime važiuoti ten,-priėjau prie vyriausiojo agento.

-Pone Horan, keli policijos ekipažai jau yra išsiųsti. Mes važiuosime paskui juos, manau norėsite pamatyti savo vaikus,-sumurmėjo. Mane nervina jo sarkazmas. Toks jausmas, lyg jį nervintu viskas, kas susiję su manimi.-Važiuojam.

Visgi geros žinios nugali visus principus. Galėsiu susigrąžinti ramybę.

Senai nekėliau naujos dalies, BET tai tik dėl to, kad pirkau mašiną, o tai labai daug atima jėgų.

Dar viena žinia, kad čia paskutinė dalis ;.> Kodėl? Tiesiog nebėra laiko kažką dar galvoti. O jei ir atvirai, nebenoriu kurti tokių istorijų. Kaip ir minėjau kažkada, man reikia naujo etapo :) Tikiuosi mane suprasite ir nepaliksite (nu nes kas aš be jūsų) :)

PROLOGAS RYT!