jis ir aš (npsštm 2) [✔️] (2018)

96. (6.)

Atsikėliu savo kambaryje, dėl to šiek tiek nusivyliu. Tikėjausi, kad pabusiu ten kaip senais laikais, bet tada būtų buvę labai nejauku. Ir vis dėl to, dėl vakar jaučiuosi šiek tiek pikta.

Tingiai išlipu iš lovos ir dirstelėjus į veidrodį nusileidžiu laiptais žemyn. Visi valgė pusryčius, tik Dysn nebuvo. Giliai įkvepiu.

- Sveiki, - burbteliu atsisėsdama šalia Jaxon.

- Ar Dysn vakar buvo parsivedęs merginą? - paklausia susiraukdama Sahar.

Sustingstu.

- Kas jį žino, - akies krašteliu mačiau kaip Jaxon pasižiūri į mane.

- Nenustepčiau, - sumurmu.

Madison pabaigia valgyt ir sumetusi indus į kriauklę išeina, liekam tryse.

Staiga įeina Dysn. Tiksliau, praeina. Mūsų akys akimirkai susitinka, abu greitai nuleidžiam jas žemyn.

Jis irgi pasimetęs.

- Kur važiuoji? - paklausia Sahar.

- Niekur, - atsako jis ir pradeda spaudyti kavos aparato mygtukus.

Pasiremiu galvą ranka. Kaip nemalonu.

- Ar gali padaryti ir man kavos? - paprašau atsisukdama į jį.

- Ne, - burbteli jis net nepažiūrėdamas į mane.

- Atsiprašau? - susiraukiu atsistodama.

- Pasidaryk kavą pati, - atsako Dysn laukdamas kol jo kava bus paruošta. Tada galiausiai atsisuka į mane. - Mums reikia pasikalbėti.

- Apie ką? - piktai suprunkščiu sunerdama rankas ant krūtinės. Sahar atrodė sutrikusi, Jaxon laikė sukandęs vidinę savo žando pusę.

- Mus? - jis kilsteli antakį. Jo balsas nuskambėjo gana šiurkšiai.

- Kyle, - piktai tariu pabrėždama jo varda. - Tu mane pirmą kartą sutikęs po trijų metų išdulkini, tada ryte mane ignoruoji ir šlykščiai elgiesi, o paskui iš karto sakai, kad mums reikia pasikalbėti. Gal jau nebesapnuok?

Jis būna su manim bjaurus, aš ir tokia būsiu. Man nesunku.

- Jūs va...

- Patylėk! - užrėkia Dysn and Sahar taip ją nutraukdamas. - Tu vakar niekam neprieštaravai, pati to norėjai!

- Bet tai buvo blogai, mums iš vis nereikėtų būti šalia vienas kito! - panardinu savo pirštus sau į plaukus ir pradedu vaikščioti pirmyn atgal.

- Ką turi omeny? - jis atrodė sutrikęs.

- Tai... Kad tu pats rašei, kad mes tik skaudinam vienas kitą, - sustoju.

Jis sunkiai nuryja seiles ir akimirkai nudelbęs akis žemėn pakelia jas į mane.

- Taip kaip tu dabar darai man?

- Ir tu man, - priglaudžiu ranką sau prie kaktos.

- Todėl jums geriau tiesiog likt draugais, - burbteli Jaxon net nepažvelgdamas į mūsų pusę.

Kad skaudinti vienas kitą dar labiau.

- Jo, - lėtai linkteli Dysn ir pasižiūri į mane.

- Gerai, - vypteliu.

•••

- Jaxon, kas tau darosi! - sugriebiu jam už peties ir atsuku į save.

- Aš tiesiog negaliu patikėti! - surėkia jis skestelėdamas rankomis ir aš atsitraukiu atgal per žingsnį. - Kaip tu galėjai su juo permiegoti po visko ir dar pačią pirmą dieną!

- Tai buvo klaida, Jaxon, - mano balsas sudreba. - Bet kodėl tau iš vis rūpi? Permiegosiu su juo dar šimtą kartų jei man tik reikės.

- Žinoma, o paskui vėl verksi dėl to, koks jis yra asilas ir koks susikrušęs tavo gyvenimas.

- Jaxon! Tu negali pykti ant manęs už tai! - pradedu eiti paskui jį.

Jis iškelia rankas į orą ir dingsta kitam kambary. Priglaudžiu ranką sau prie kaktos ir atsidūstu. Puiku, antra diena, o jau drama.
Išsitraukiu telefoną iš kišenės ir vypteliu.

Luke: sveika sugrįžus!!
Luke: rytoj studijoj 11:00
Aš: 💙

Kilsteliu akis nuo telefono ir pamatau tarpdury stovintį Jaxon.

- Turiu tai kai ką pasakyti, nes tinkamo laiko taip ir nebus, - atsidūsta jis.
______
jax r u ok