Ji švyti

☾Surasta dramblė☽

☾

Ant tavo veido išgraviruotas žodis ilgesys,

Ant mano – liūdesys,

Mes tokie panašūs,

Tai patvirtina virš galvų nušvitusi saulė.

☽

Kai kuriems dalykams nereikia paaiškinimo.

Pavyzdžiui, kad žemėje egzistuoja gravitacija, kad paukščiai skrenda dėl to, kad turi sparnus, kad sliekai turi du galus ir ne daugiau, kad girdime ausų pagalba.

O man nereikėjo paaiškinimo, kodėl raudonplaukei jaučiau tokį artimą jausmą, kurio nemokėjau pavadinti, tačiau žinojau, kad jis ją padaro ypatinga.

Ir nors kai kuriems dalykams nereikia paaiškinimo, iš jų kyla dar daugiau klausimų. Ar gravitonas sukelia gravitaciją? Iš ko tada yra padarytas gravitonas, jei jis yra smulkesnis už atomą? Galbūt mes gyvename mažyčiame gravitone? Kaip tada turėtume vadintis? Kodėl gravitonas ir galaktika prasideda ta pačia raide?

Kas tai per jausmas? Ar į jį bus atsakyta tuo pačiu?

Taip nutiko, kad mergina manęs nepaklausė, kodėl jai padėjau. O aš net nesistengiau to klausti savęs, net būčiau įkritusi į minčių bedugnę, iš kurios išlipti galima tik užsiauginant sparnus.

Vietoj to, kai bandelė su karamele gulėjo maišely jos rankose, raudonplaukė pažiūrėjo į mane, lyg pirmą kartą matydama. Kitokiu žvilgsniu, nei traukinyje, ne nuobodžiaujančiu, o tokiu, kokiu kritikai stebi eksponatus dailės galerijoje.

Per garsiakalbį suskambėjo konduktoriaus balsas ir aš patraukiau link vagono durų, jausdama ją sekant iš paskos. Vėl pajutus tvankų orą traukiny atsisėdau į vietą. Vietą prie geltonojo rėmo.

Ji nusileido ant garstyčių spalvos sėdynės lėtai, kaip šerkšnas aptraukia medžių raukšlėtus lapus ir paverčia sudžiūvusias šermukšnio uogas balkšvomis. Tačiau ji, priešingai nei šerkšnas, ne naikino spalvas ir jausmus, o juos kūrė.

Ji buvo spalva. Paletė, su kuria galėjai nusitapyti šviesiausią ir gražiausią gyvenimą. Paletė su tiek spalvų, kiek žvaigždžių danguj...

-Ačiū, - ištarė mergina, sukeldama many šiltą jausmą, lyg panirus į karštą vonią.

-Nėra už ką, - tarstelėjau. Pernelyg greitai. Nuskambėjau kaip naivi nieko nevertinanti paauglė. – Negaila atiduoti rastų daiktų, - pridūriau.

-Gera ką nors atrasti, - po ilgos pauzės pasakė ji, vienam saulės zuikučiui, atsispindėjusiam nuo jos petnešų metalinės sagties, šokinėjant ant grindų. –Arba surasti. Man labiau patinka surasti. Mes gyvenime pametam labai daug dalykų. Lengva prarasti kojinę skalbimo mašinoje, monetą palto kišenėje, pieštuką dailės pamokoje, draugą nepažįstamųjų minioje. Žmonės turi blogą įprotį ieškoti naujų dalykų, pamiršdami senus. Paleisdami ir prarasdami senus. O paskui suvokia, kad tai, ką turėjo, buvo daug vertingiau...

Akiniai man slystelėjo nuo nosies belinksint.

-Tačiau jei niekada neieškosi naujovių, visą gyvenimą pasiliksi toje pačioje vietoje, - mestelėjau kontrargumentą. –Kartais norėtųsi likti, bet pasaulis nesustoja sukęsis. Dėl vieno žmogaus žemė nestoja. Traukinys nuvažiuoja ir bent vienas gyvenimo kelias užsikerta.

Raudonplaukė nusišypsojo liūdna, iškankinto žmogaus šypsena.

-Pasaulis nesustoja. Bet ne visi žmonės gyvena žemėje. Aš noriu surast. Turbūt negaliu gyvent ateitim. Turbūt turiu dramblio širdį...