I'm a boy?!

Juodas kapišonas

Aš sedėjau viduryje tarp 2 kurso. Dvyniai pristatė mane kaip savo kambarioką. Visi pradėjo klausinėti apie Krisa ir jo draugus.

-...jie mane retai mušė... ne taip jau viskas ten blogai.-nusišypsojau.

-Netikiu.

-Tai taip nepanašu į juos.

-Jį juk neįmanoma mušti, aš juos puikiai suprantu.-gūžtelėjo pečiais Adomas.

-M?-nesupratau.

-Jis nori pasakyti, kad tu atrodai...trapus.-pridėjo Lukas.

-Koks mielas komplimentas! Aš gi vaikinas koks dar "trapus"?!-užsidegiau iš pykčio.

-Nepyk , Ren arba aš suvalgysiu tavo pietus.-žiūrėjo jis į mano burgerius kurie gulėjo man prieš nosį.

-Tai aš turiu suvalgyti tavo, aš juk "trapus".-susiraukiau ir paėmiau jo storą burgerį kuris buvo 3 kartais geresnis negu mano.

-Mano brangenybė! Aš juk pajuokavau.-norėdamas atimti iš manęs savo burgerį, Adomas netyčia pervertė ranka stiklinę sulčių at savęs. O aš galvojau, kad vienintelė esu tokia nevykele.

-REN!-šoktelėjo jis nuo kedės.-Adomas griebė Lukui už rankos ir kažkur nusivedė.
Aš nieko nelaukdama suvalgiau jo burgerį. Krisas su savo draugais žvengė man už nugaros. Staiga pajaučiau kaip į mane kažkas skrido.

-A-a-a!

Broliai iš 2 pusų mėtė man į veidą braškinius pyragėlius. Aš šokau nuo kedės. Pasiėmusi servetėles nusivaliau veidą.

-Jūs pasigailėsit!-greičiau juokiausi, o ne grasinau.

-Kas čia vyksta?-paklausė valytoja kišiodama į mane šluotą.

-Atleiskite.-atsiprašė dvyniai.

Valgykloje buvo tyla kol kažkoks vaikinas nemetė pyragėlį į mane. Aš neišsilaikiusi mečiau atgal, bet nepataikiau.

-Nu tu ir nevykelis, duok parodysiu kaip reikia.-griebė burgerį Lukas ir metė jį jam tiesiai į veidą.
Tokiu tempu per minutę visi pradėjo mėtytis maistu.

-Ren, tu prisivalgei, aš tikiuosi?!-paklausė Adomas.-Atrodo mums reikia eiti iš čia!

Mes bėgom link išėjimo palikdami valytoja vos ne su infarktu. Bet nesuspėjom mes normaliai išeiti kaip atsitrenkiau į Krisa. Jis ir Danielius užstojo kelią.

-Duokit praeiti, mums dabar bus šakės...

Stengiausi juos patraukti, bet man vėl griebė už marškinėlius. Kiek gi galima?

-Sorry, bet Ren persikrausto atgal pas mus.-nenuoširdžiai nusišypsojo Krisas dvyniams.

-Kodėl turėčiau?

-Tai mano noras.

Sukryžiavau rankas ir pažiūrėjau į dvynius. Tie su kažkokiu rimtumu pažvelgė į Krisa tada į Danieliu. Bet poto gudriai nusišypsojo.

-Labai gaila, bet Ren dabar MŪSŲ kambariokas, tai jokiais norais neištaisysi.

-Jis mums patinka, todėl abejoju, kad jūs jį dar pamatysit savo kambaryje.-pridėjo Lukas.

-Mums laikas. Malonu buvo susipažinti! Tikiuosi daugiau nesusitiksim!-mes išbėgom iš valgyklos. Gerai, kad greitai, nes be muštynių nieko gero nebūtu.

***

-Stop!-mes nustojom bėgti.-Aš atsiminiau, mums skubiai reikia kai kur nueiti.-atsidūsaudamas ištarė Lukas.

-Gerai, susitiksim vakare.-nusišypsojau.

-Poto papasakosi apie kokius norus kalbėjo Krisas! Ai dar pasigailėsi už sugadinta maikę!-užrekė Adomas.

-Nesulauksi-pavarčiau akis.-Tu pats išplylei ant savęs sultys, aš nekaltas!

Pažvelgiau į sieną nežinodama ką šiandien veiksiu. Eiti į valgyklą? Ne. Krisas turbūt manęs jau nekenčia. Bent kažkas pas mus bendra, nes aš jo irgi nekenčiu.
Aš vis gi nuėjau į parką, pasivaikščioti. Kol vaikščiojau paskambinau visiems ko pasiilgau. Mama uždavinėjo man klusimus, daugiausia apie tai kaip aš mokausi, kad nesugadinti Alexo reputaciją. Brolis išklausė mano plepėjimą apie persikraustymą pas mielus dvynius. Deja data mūsų pasikeitimo nežinoma, kadangi Alexo būklė dar nelabai puiki. Toliau paskambinau draugėm. Tos maldavo, kad aš joms išsiūsčiau būvusiujų kambariokių, dvynukų ir draugų nuotraukas, grasindami tuo, kad daugiau nedraugaus su manim, aš gūžtelėjau pečiais žinodama, kad jos juokauja.
"Norėčiau ir aš ten mokintis!"-išgirdau beveik iš visų. Pavarčiau akis. Įdomu kaip Krisas save vestu jeigu mano draugė būtų mano vietoje...gal jam be skirtumo, tik faktas, kad aš mergina jį taip jaudina?..

Mano mąstymus nutraukė vaikinas kuris buvo su dideliu juodu kapišonu, dengenčiu veidą. Keistas. Jis ramiai vaikščiojo šalia manęs. Tiesa jau tamsėjo ir švietė tik žibintuvai, todėl vaikščiojau tik aš su nepažįstamuoju. Aš išjungiau telefoną ir norėjau padėti jį į kišenį, bet tas vaikinas netikėtai pribėgdamas pavogė jį. Tuoj jau suveikė mano refleksai. Aš trenkiau jam iš kelenio į pilvą, bet tai jo nesustabdė. Jis sulaikė mano rankas.

-Paleisk, mulki!-užrėkiau per visą parką. Jis suspaudė mano burną taip, kad net pradėjau dusti, naudodamas šansą jis spyrė man iš kojos į šoną, o tada smogė stipriai į pilvą. Aš prarasdama sąmonę kritau ant žolės...paskutinus ką mačiau tai buvo jo šypseną ir mano telefonas su piniginę jo rankose.
-Tai už pasipriešinimą.-nusijuokė jis smogsamas man iš visos jėgos į petį. Aš suklykiau iš skausmo. Kaip gi viską skau-da...