Haris Poteris Ir Ugnies Grandinė (HP Fanfiction)

3 skyrius

   Haris atsigręžė į "Švilpynės" stalą, akimis ieškodamas naujokės.
Ji sėdėjo tarp kitų, bet su niekuo nesikalbėjo ir, kaip jam pasirodė, labai akylai sekė kas vyksta aplink. Kad ir kiek jis stengėsi įžiūrėti merginos veidą, nieko nepešė. Gobtuvas plačiais kraštais patikimai slėpė ją nuo pašalinių žvilgsnių, tačiau nėmaž  netrukdė stebėti kitus.
   Džinė, visą laiką žiūrėjusi į Harį, pasekė jo žvilgsnį ir jos akyse plykstelėjo priešiškumas "Švilpynės" naujokei.
  Netrukus Poterio ausis pasiekė kikenantis Džinės Vizli juokas:
    - Vargšelė, turbūt po tuo gobtuvu ji slepia bjaurias trolio ausis!
  - O gal jos oda šašuota kaip pelkių rupūžės? - atitarė jai kita. Mergiščios net žvygčiojo iš juoko.
Hariui pasidarė koktu jų klausytis ir jis, net nelaukdamas puotos pradžios, paskubėjo išsinešdinti kuo toliau nuo jų.
   Jis nematė, kad jį išlydėjo skausmingas Džinės žvilgsnis.
Mokinių skirstymas jau buvo pasibaigęs ir, kaip visada, profesorius Albas Dumbldoras suplojęs delnais šūktelėjo visų laukiamą frazę:
           - Tegul puota prasideda!
    Stalai iškart pasidengė gausybe maisto pripildytomis lėkštėmis.
   Apsidžiaugę mokiniai subruzdo, salėje kilo nemažas triukšmas, visiems uoliai kimbant į patiekalus.
    Haris tuo tarpu vaikštinėjo lauke, palei pietinę Hogvartso pilies sieną. Diena buvo graži, vasariškai šilta, net nelabai norėjosi tikėti, kad prasidėjo ruduo.
  Senas vijoklis, plačiai išsikerojęs vos ne per visą akmeninę pilies sieną, žydėjo baltais žiedeliais ir maloniai kvepėjo, viliodamas galybę drugių.
     Berniukas, prikišęs veidą, įkvėpė aštraus jo kvapo ir tuo pat metu išgirdo viršuje gilų atodūsį.
     Kilstelėjęs akis, pamatė profesorių Severą Sneipą, išėjusį į piles bokšto balkoną. Regis mokytojas irgi nusprendė nepietauti, o pasimėgauti malonios vienumos valandėle.
     Nuodų ir vaistų dėstytojas stovėjo atsirėmęs rankomis į balkono baliustradą ir, atsukęs veidą saulei, leido vėjui kedenti juodus, šilkinius plaukus.
     Haris turbūt pirmą kartą matė jį tokį atsipalaidavusį, o profesorius, regis nė neįtarė, kad yra stebimas, antraip nebūtų leidęs, kad kas nors matytų jį "nepiktą".
     Nuščiuvęs Poteris stovėjo nė nekrustelėdamas, bijodamas sudrumsti mokytojui ramybės akimirką. Nors nuodų ir vaistų specialistas elgdavosi su juo ne itin maloniai, Haris juto kažin kokį tolimą ryšį su profesoriumi Severu.
    Hariui nebuvo paslaptis, kad profesorius tebemyli jo mamą ir su pykčiu prisimena jo tėvą, Džeimsą Poterį. Haris taip pat suprato, kad yra itin panašus į savo tėtį, tik akių spalvą turėjo kaip mamos, todėl mokytojas jame matė juos abu ir kentė prieštaringus jausmus, kartkartėmis nesusivaldydamas nuo, švelniai tariant, griežtesnių išsireiškimų.
     Juodose  Severo Sneipo akyse jis matydavo tą pačią ilgesio išraišką, kuri nuolat spindėdavo ir paties Hario akelių žalume.
    Berniukui šmėstelėjo keista mintis, kad jį su profesoriumi Sneipu kamuoja meilė ir ilgesys tai pačiai moteriai.
     Haris nelinksmai šyptelėjo ir staiga pasijuto labai pavargęs. Akys jam tiesiog merkėsi ir jis, nenorėdamas užsnūsti čia pat sode, tylutėliai patraukė į savo kambarį.
  Stebėdamasis vis didėjančiu nuovargiu, jis vargais negalais, pasiekė savo lovą ir krito miegoti kaip pakirstas.
   Tuo tarpu Didžiojoje salėje tebešurmuliavo mokiniai.
Profesorius Dumbldoras patikėjo Minervai Makgonagal mokinių drausmę, o pats pakilo nuo stalo, ketindamas grįžti į savo jaukųjį kambarį viršutiniame pilies bokšto aukšte.
   Kopdamas įvijais akmeniniais laiptais, žilabarzdis burtininkas beveik kaskart apgailestaudavo, kad kitados pats uždraudė persikėlimo kerus mokyklos teritorijoje.
  Niurnėdamas ir giliai šnopuodamas jis galiausiai atsidūrė ties sunkiais vyriais apkaustytomis durimis. Jau ketindamas jas atverti, dirstelėjo į koridoriaus gilumą, mat jam pasirodė jog kažkas šmėstelėjo palei sieną. Nieko įtartino nepastebėjo, tik ūkvedžio katė priekabiai jį nužvelgusi ir paniekinamai kilstelėjusi uodegą, nudrožė savais keliais.
  Vos įžengęs pro duris, Dumbldoras pajuto, kad kažkas ne taip. Šnerves pakuteno  kvapas, primenantis drėgnas paupio pievas, kurį jis Hogvartse užuodė pirmąkart. Jo rankoje žaibiškai atsirado burtų lazdelė.
         - LUMOS MAKSIMA!  - Dumbldoras ištarė kerų žodžius ir kambarį nutvieskė melsva šviesa, ištryškusi iš burtų lazdelės galiuko ir pakibusi palubėje. Atidžiai apžvelgęs savo daiktus pastebėjo, kad jo paukštis feniksas Foksas kietai įmigęs. Albas švelniai jį pažadino.
       - Kas buvo atėjęs kol manęs nebuvo?
  Bet paukštis tik papurtė galvą ir vėl pasikišo ją po sparnu.
  Burtininką nusmelkė nerimas. Jis žengė prie kampe stovinčio minčių koštuvo ir ėmė atidžiai stebeilytis. Sidabrinės prisiminimų gijos sūkuriavo juodame fone regis nepaliestos, tačiau profesorius juste juto, kad kažkieno būta jo bute. Jis dar kartą apžvelgė nedidelę patalpą, bet nieko įtartino nepastebėjo.
      Atidengęs juodą audeklą nuo Troškimų Veidrodžio, Dumbldoras mintyse panorėjo pamatyti savo kambarį prieš valandą laiko.
   Ir čia Hogvartso direktoriui teko didžiai nustebti, nes Troškimų Veidrodis pirmą kartą gyvenime jam nieko neparodė. Tamsą atspindinčiame stikle sūkuriavo tik balsvas rūkas.
  - Kaip suprasti.. - murmėjo senasis mokytojas, gniaužydamas savo baltą barzdą, - Nejaugi vėl Haris... - Sutelkęs mintis panorėjo išvysti Harį Poterį ir Veidrodis klusniai atskleidė apytamsiame kambarėlyje miegančio berniuko atvaizdą.
   " Noriu pamatyti savo kambarį man nesant jame" - mintyse paliepė Veidrodžiui burtininkas, tačiau kaip ir prieš tai Veidrodyje išvydo balto tiršto rūko tumulus.
   Pakraipęs galvą Albas užmetė ant Troškimų Veidrodžio juodą skraistę ir prisėdęs ant kėdės giliai susimąstė.