My Name Is Nico [LT] (BAIGTA)

III

Taip, aš įsimylėjau. Neįsivaizduoju kaip, bet... Tai buvo Kaya. Žinau, kad dabar gavojate "Bet taip negali būti! Juk Kaya turi vaikiną! " Aš tai suprantu... Ir pats nežinau ką man daryti. Jai aš tikrai nesakysiu. O dar tas Dominykas... Ugh! Galėjau aš jos ir nesutikti... Na galėjau ir sutikti, bet Dominykas viską gadina..!

Penktadienį, atėjas į mokyklą pamačiau Kaya ir norėjau likti nepastebėtas, bet ji mane pamatė ir pasisveikino, priėjo ir paklausė:

- Kokia tau dabar pamoka?

- Fizika, o tau? - tariau aš.

- Man matematika... Aš nepadariau namų darbų, - nelaimingai atsakė Kaya.

- Aš tau galiu padėti juk liko dar, - aš pažvelgiau į laikrodį, - 20 minučių iki pamokos.

- Tikrai! Ačiū tau Nicai... - pagaliau laiminga tarė ji.

Aš išsitraukiau sąsiuvinį ir susiradau uždavinius. Kaya padarė tą patį. Aš jai paaiškinau viską ko ji nesuprato. Ji padėkojo man ir apsikabino mane per kaklą. Mano širdis sustingo. Tai buvo geriausias jausmas mano gyvenime aš nusišypsojau jai ir pažvelgiau už nugaros. Šiek tiek toliau stovėjo Dominykas, jis stebėjo mus visas supykęs ir suirzęs. Aš atsistojau ir tariau:

- Gerai, gal jau eisiu. Iki!

- Ate.. - tarė ji pastebėjusi Dominyko žvilgsnį.

Aš nuėjau į fizikos kabinetą. Atsisėdau į paskutinį suolą. Išgirdau skambutį... Pamokoje mano mintys sukosi tik apie Kaya. Negalėjau išmesti jos ir to apkabinimo iš galvos... Ir staiga išgirdau:

- Nicai..! Nicaiii...?! - griežtas mokytojos balsas kvietė mane vardu. Atsisukau ir pastebėjau, kad visa klasė žiūri į mane. Pasidarė taip gėda!

- Taip..? - tariau aš labai tyliai.

- Ar tu žinai šito uždavinio sprendimą? - griežtai paklausė mokytoja. Aš pažvelgiau į sąsiuvinį. Ten radau tik temos pavadinimą... Ir tada išgirdau skambutį, visi išlekė iš klasės. Aš taip pat.

Nužingsniavau į valgyklą. Ten buvo daug žmonių, bet man pasisekė rasti laisvą stalą. Tada pajaučiau kažkieno ranką ant savo peties. Tai buvo Kaya, o šalia jos stavėjo Dominykas.

- Laba, - tarė ji.

- Labas, - pasakiau aš.

- Ką veiki..? - paklausė ji žiūrėdama man į akis.

- Nieko... Bandau surasti tylia vietą, bet visur pilna žmonių, - atsakiau aš ir pažvelgiau šalin.

- Aišku... - niūriai atsakė ji. Ir vėl paklausė, - O ką veiksi savaitgalį.. Pavyzdžiui šeštadienį?

- Tikriausiai sedėsiu namie ir žaisiu su PlayStationu, o tu? - nedrąsiai paklausiau aš.

- Aš.. nežinau. - tyliai atsakė ji.

- Aš galvojau, kad tu savaitgalius praleidi su Dominyku. - pažvelgęs į ją tariau aš.

- Jis pyksta ant manes.. O aš ant jo. Taigi nemanau, kad jis norės savaitgalį praleisti drauge. - tarė Kaya ir pažvelgė į Dominyką, kuris stovėjo tiesiai už jos.

- Taip, tu teisi, - tarė Dominykas, - aš nenorėsiu praleisti savaitgalio kartu, - jis apsisuko ir nuėjo.

- Nicai gal tu norėsi kažkur nueiti drauge? - drąsiai paklausė Kaya.

- Um... Aišku, kodėl gi ne... - mykčiodamas atsakiau aš.

- Puiku! - ji išsitraukė rašiklį, - Ištiesk ranką, - aš ištiesiau ir ji užrašė savo numerį man ant riešo, - Paskambink man šeštadienį, iki!

- Iki... - negalėdamas patikėti, kad ji man davė savo numerį, tariau aš.

Pažvelgiau į laikrodį ir supratau, kad pamoka prasidės po 2 min. Pasileidau bėgti koridoriais. Bėgdamas išgirdau skambutį ir tuo pačiu metu išvydau klasės duris, 148 kabinetą. Užėjau ir atsisėdau į laisvą suolą. Pažvelgiau į mokytoją, jis rašė kažką ant lentos. Pabandžiau įskaityti, bet nieko nepavyko. Nieko nesupratau! Bet koks skirtumas...

Grįžęs namo aš priėjau prie mamos ar tariau:

- Mam! Šestadienį manes nebus namie.

- O ką tu veiksi? - keistai paklausė mama.

- Susiradau draugų, - sumurmėjau aš.

- Puiku! Tada aš šeštadienį eisiu pas tavo tetą, - tarė mama ir nusišypsojo.

Nuėjau į savo kambarį ir uždariau duris. Pagaliau tyla.

Tokio ilgio istorija geriau? ❤

(Jei paskaitot mano istorijas, prašau pacommentinkit. Ačiū 💛)