Buvau pamiršusi, kaip mėgau rašyti. Galėdavau užsidaryti savo kambaryje, atsidaryti butelį raudono vyno ir kurti. Tada savaime liedavosi žodžiai.
Paskęsdavau savo mintyse ir galėjau atiduoti tam visą savo laiką...
Senai tai bebuvo. Nežinau, kodėl buvau apie tai pamiršusi. Tačiau dabar, supratau, kaip man to trūko. Nes neturėjau su kuo daugiau išsikalbėti. Todėl esu čia. Su vyno taure rankoje ir sena, apiplyšusia knygele. Norėjau tiek daug pasakyti. Tačiau mano burna buvo lyg sukaustyta. Bijojau. Bijojau pati savo minčių, nes nebežinojau, kuo esu. Kokiu žmogum tapau. Kaip mane matė kiti. Ir kaip matė jis...
Pažinojau jį tik mėnesį. Ir nežinau, ar tik norėjau tos idėjos, kad esu su juo, ar, iš tiesų, jam kažką jaučiau. Aš stengiausi įsiklausyti. Kiekvieno jo žodžio. Suprasti jo mintis apie gyvenimą. Įsidėmėti jo žvilgsnį. Tą žvilgsnį, kai jis pamatydavo mane, einančia gatve. Bandžiau visais įmanomais būdais jį pažinti. Ir nežinau. Nežinau, ką jaučiau. Kartais man jo taip trūkdavo. Pasiilgdavau to jausmo, kai gulėdavau jo glėbyje. Naktų, praleistų kartu. Visi prisiminimai, atrodė, statė tobulas meilės pilis. Tobulą meilės istoriją...
Bet kodėl aš buvau tokia nelaiminga? Ir dabar, slepiuosi nuo jo, savo pilkam kambary.
Kaip jis galėjo mylėt mane, jei aš pati taip savęs nemylėjau... Rėkiau pati savo galvoje. Ir jaučiau. Kad aš išprotėjau.
YOU ARE READING
No title
RomanceJuokinga, kaip viskas vyksta... Tu kažko labai nori. Viską darai, kad tai nutiktų. Ir lauki be sustojimo... Laukimo prisipildo visos kišenės. Ir dar lauki, lauki ir, rodos, tas laukimas užtrunka amžinybę... Bet galiausiai- tai nutinka. Ateina 'ta'...
