Reputation || h.s.

XI

Savaitgalis praėjo gana greitai. Sekmadienį paskyriau dieną sau: pasileidusi savo mėgstamiausią grojaraštį padariau namų darbus, perskaičiau savo mėgstamiausią knygą su kauke ant veido, nusilakavau nagus tamsiai mėlyna spalva ir tiesiog buvau su savimi. Pirmadienį jaučiausi įgavusi naujų jėgų ir mokykloje buvau besišypsanti, sveikinausi su visais pažįstamais ir ne tik, o jeigu mane pažįstate gerai, žinote, kad nesu iš tų kurie sveikinasi su visais iš eilės. Tai buvo gera savaitės pradžia ir nusprendžiau, kad nori tokia energija pradėti kiekvieną dieną.

Melani sėdėjo priešais mane ir kimšo bandelę, kol aš valgiau salotas ir klausiausi jos tauškalų. Ji pasakojo kažką apie jos mėgstamiausią serialą, kurio pavadinimo nepamenu, ir skundėsi dėl autorių pasirinkimų nužudyti pagrindinį veikėją.

-Ta prasme, kodėl? Katie nusipelno žymiai geriau! Kaip ir Jake'as,-piktinosi ji. Ir taip tą patį per tą patį.

-Atsiprašau, gal galiu prisėsti?-tylus balselis pasigirdo iš kairės.

Tai buvo miela, rudų akių mergina, ilgais tamsiais plaukais. Ji atrodė begalo draugiška, todėl iš karto pasakiau jai, jog gali. Pažvelgiau į Melani, o ji jau man bebalso rėkia, kad tai yra naujokė Olivia.

-Ačiū, daugiau niekur nebuvo vietos, atleiskit jei sutrugdžiau,-Olivia droviai prašneko pasidedama padėklą ant stalo.

-Nedėkok, viskas gerai, juk čia neparašyta, kad tik mes galime sėdėti,-nusišypsojau,-Beje, aš Damiana, o čia Melani,-ištiesiau jai ranką, kurią ji paspaudė beveik iš karto.

-Olivia,-nusišypsojo nedrąsia šypsena.-Jūsų labai gražūs vardai.

-Kaip ir tavo,-prakalbo Melani su šypsena.-Tu naujokė, tiesa? Iš kur atvykai?

-A-aš iš Portlando, teko persikraustyti, nes tėtis susirado naują darbą čia Arizonoje,-atsakė ji.

-Sunku buvo palikti Portlandą?-paklausiau susidomėjusi, bandydama palaikyti pokalbį.

-Na, visuomet sunku yra palikti miesą prie kurio esu begalo prisirišusi, bet tiesą sakant išvykusi jaučiu šiokį tokį palengvėjimą,-nervingai nusijuokė Olivia apsižvalgydama.

-Ar kažkas nutiko?-Melani, kaip visada nežinodama kada geriau patylėti, palausė.

Olivia nuleido galvą. Matėsi, kad ji giliai mapie kažką mąstė ir jog tai Olivia'ą kankino. Dirstelėjau į Melani, žvilgsniu, sakančiu, kad nereikėjo šito klausti, bet ji ir pati tą suprato.

Olivia giliai atsiduso ir nusišypsojo liūdna šypsena, kuria bandė paslėpti liūdėsį veide.

-Galima taip sakyti,-linktelėjo.-Nenoriu apie tai šnekėti, ypač dabar,-papurtė galvą.-Tiesiog pastarieji metai nebuvo patys geriausi.

-Mes suprantam, viskas gerai,-uždėjau ranką Olivia'ai ant peties.-Jei kada norėsi pasipasakoti, mes išklausysim,-pridūriau.

-Ačiū,-nusišypsojo mergina ir pradėjo valgyti maistą.

Tyloje sėdėjome kelias minutes, kiekviena pasimetusi savo mintyse. Aplinkui buvo daug mokinių, kurie kėlė didžiulį šurmulį valgykloje. Apsidariau aplink ją, ieškodama tam tikro žmogaus. Tačiau jo nebuvo, kas nebuvo keista. Ar jis iš viso lankosi valgykloje? Atrodo, jis čia nė kojos neįžengia.

-Kokia jums dabar pamoka?-Melani nutraukė nejaukią tylą.

-Chemija,-atsakė Olivia ir pirštais suformavusi ginklą, "nusišovė" . Mes jai pritarėm. Džiaugiuosi, kad nepasiėmiau chemijos.

-Laisva,-pasakiau atsidusdama.

Kad ir kaip gera yra neturėti pamokos, bet jos neturėti vidury visų pamokų yra nesąmonė. Tai dažniausiai nuobodžiai praleidžiamas laikas bibliotekoje arba kavinėje, visą laiką pražaidžiant telefonu.