Priklausau tik tau (Baigta)

21 dalis

Po 5 metų

Visi žmonės gyvenime skuba, tačiau kiekviena akimirka yra labai svarbi. Matant, kaip jauna moteris sudeda visas jėgas, kad tik jos mažylė išlystų į mūsų pasaulį, negali likti abejingas ir kažkas giliai širdyje suvirpa nuo to nuostabaus jausmo. Viskas tarsi sustoja ir tik stebi, kai tas mažas stebuklas kovoja iki galo, kad tik pats galėtų įkvėpti oro.

-Amara, paklausyk manęs. Tu esi tvirta ir stipri moteris, todėl negali pasiduoti, todėl susiimk ir stumk,- raminančiai pasakiau ir žiūrėjau į savo pacientę. Amara, atrodė labai pavargusi ir visai neturėjo jėgų, bet susiėmė ir klykdama pradėjo stumti. O aš jau galėjau matyti vaikelio galvytę, kuri po truputi lindo į mūsų pasaulį. -Mergaitė,- pranešiau Amarai ir moteris lengvai atsikvėpusi sukrito ant lovos. Padaviau mergaitę seselei, kol aš tuo tarpu nukirpau virkštelę.

-Kokia gražuolė,- pasakiau, kai paėmiau vaikelį į rankas ir nunešiau mamytei. Ji negalėjo nustoti šypsotis ir glaudė prie savo krūtinės. -Esi tikra šaunuolė ir labai džiaugiuosi, kad taip tvirtai laikeisi,- tariau Amarai ir spustelėjau jai ranką.

-Labai tau ačiū,- pasakė ir švelniai suėmė mane už rankos. -Be tavęs nebūčiau to ištvėrusi,- tęsė ir per skruostus riedėjo ašaros. Švelniai nuvaliau jas ir nusišypsojau.

-Viskas bus gerai, jis pas tave grįš,- pasakiau ir leidau pasidžiaugti pirmagimiu. Išėjau sutvarkyti reikiamus popierius ir pasitarti su kitais daktarais, per tą laiką Amara bus pervežta į palatą, o jos mergaite bus pasirūpinta. Valandos bėgo akimirksniu, bet aš vis tiek nekantravau greičiau grįžti namo. Prieš išeinant dar užsukau pas Amarą, nors ji miegojo, bet atrodė žymiai geriau. Ji nusipelnė būti laiminga, nes yra labai geros širdies ir myli savo vaikiną, kuris turėtų bet kuriuo metu pasirodyti.

-Mamyte,- sušuko Tajus ir atbėgo man į glėbį. Tvirtai prisiglaudžiau savo ketverių metų berniuką.

-Ar jau pasirengęs vykti namo?- atsitraukusi paklausiau sūnaus ir nubraukiau jo tamsius plaukus nuo veido. Jis toks panašus į savo tėtį.

-Taip, mamyte,- atsakė ir išsišiepęs žiūrėjo į mane. -Tik nubėgsiu iki Airido atsisveikinti, gerai?- paklausė ir aš linktelėjau. Tajus nubėgo pas savo geriausią draugą, o aš nuėjau iki darželio auklėtojos.

-Sveika, kaip Tajus šiandien laikėsi?- pasiteiravau labai draugiškos moteriškės, kuri prižiūri visus šiuos padykusius vaikus.

-Viskas gerai, gali dėl nieko nepergyventi, Mija. Žinau, kad sunku su sūneliu skirtis, bet jam čia linksmiau tarp bendraamžių,- pasakė ir švelniai spustelėjo ranką.

-Žinau, džiaugiuosi, kad Tajus susirado draugų,- pasakiau ir stebėjau sūnų, kuris atsisveikino su savo draugais.

-Šiandien prieš einant miegoti, Tajus paklausė ar ir jo tėtis grįš, kaip Žygimanto,- pasakė ir aš staigiai atsisukau.

-Kas tas Žygimantas?- sutrikusi paklausiau, o Berta man raminančiai nusišypsojo.

-Šiandien skaičiau vaikams vieną knygutę, kur buvo pasakojama apie Žygimanto tėtį, kuris labai stengėsi sugrįžti pas savo šeimą,- tarė ir liūdnai pasižiūrėjo. -Vaikams ta pasaka labai patinka, todėl net nepagalvojau, kad Tajus gali pasijusti blogai,- atsiprašančiai pratarė, o aš tik linktelėjau ir sugavau sūnų, kuris atbėgo į mano glėbį.

-Berta, viskas gerai,- tariau ir spustelėjau jai ranką ir pasižiūrėjau į sūnų. -Pasiruošęs?- pasiteiravau, o jis linktelėjo ir suėmė mano ranką.

-Viso gero,- atsisveikino su Berta, o ši švelniai nusišypsojo ir pamojavo mums. Visą kelią negalėjau išmesti iš galvos apie tai, ką pasakė Berta. Sūnui sunku suvokti, kodėl jis neturi tėčio, o jo draugai turi. Pasakiau, kad jo tėtis gyvena labai toli ir mes nebendraujame. Žinau, kad Tajui skaudu ir jaučiasi paliktas, bet aš negaliu pasakyti tiesos, nes jis dar per mažas suvokti ir suprasti, gal kai bus didesnis aš jam galėsiu paaiškinti.

Po to, kai pabėgau viskas pasikeitė, aš pasikeičiau. Grįžau namo, kur tėvai užtikrino mano saugumą, perėjau į kitą universitetą, kad būčiau arčiau šeimos ir kuo toliau nuo tos vietos, kur viskas prasidėjo. Susilaukiau daug dėmesio iš žiniasklaidos, bet tėvai pasirūpino, kad niekas man daugiau neprimintų tai, ką man teko ištverti. Tik tėvai, Aleksė ir keletas žmonių žinojo, kas iš tikrųjų nutiko, bet jie gerbė mano sprendimą ir niekur nesikreipė.

Problemų nebuvo mokytis ir auginti vaiką, gal todėl, kad tėvai mane labai palaikė ir pasirūpino Tajumi, kol aš būdavau paskaitose ar dirbdavau. Nors tapau jauna mama, bet nesigailiu, kad turiu Tajų. Jis yra mano visas gyvenimas, nežinau, ką be jo daryčiau. Iš tėvų išsikrausčiau prieš kelis mėnesius, bet man jų labai trūksta, kaip ir Tajui. Mano tėtis stengėsi užpildyti tą tuštumą, kurią Tajus jaučia neturėdamas tėčio ir dėl to aš labai myliu savo tėvus ir vertinu tai, ką jie dėl manęs padarė.

Užmigdžiusi Tajų, pasiėmiau vyno taurę, sukritau savo lovoje ir svarsčiau apie ateitį, kaip man toliau reikės elgtis ir vaikui paaiškinti, kad jo tėvas niekada neatsiras. Tačiau jau po kelių dienų viskas pasikeis...