1.Prisiminimai
Sėdėjau mašinoje ir žvelgiau pro langą, į kas sekundę besikeičiančius objektus. Savo mažutėmis rankutėmis bandžiau pagauti objektą, kad ir bet kokį, tik kad kažką turėčiau. Suraukiau savo riestą nosytė, kai supratau, kad man trukdo betoninis langas, kuris neleidžia man prisiliesti prie ko nors. Pasukau savo galvytę ir pamačiau savo mamą sėdinčią priekyje ir besijuokiančią, o paskui į tėtį, kuris entuziastingai apie kažką kalbėjo.
Šyptelėjau ir suplojau rankytėmis, lyg norėdama pagauti žiogą. Mėgau juos, mėgau jų muzika, kuri buvo kažkas tobulo mano ausims. Išgirdusi plojimą, mano mama pasisuko į mane, su nuoširdžia šypsena. Kažin kodėl jos dantukai nebyra kaip manieji? Mano tėvukai mane vadina bedante, o dantukų fėja juos pasiima, bet bent jau už tai gaunu pinigėlį.
-Mamyte, ar mes jau greitai? - paklausiau jos, nekantraudama išlipti iš šios mašinos. Norėjau skrieti dangumi, pasiekti debesis, paskęsti juose ir niekada nesėdėti taip niūriai kaip dabar.
-Palūkėk, Heivna, - ji su savo smiliumi palietė mano nosytę ir nusijuokusi toliau plepėjo su tėčiu.
Vėl likau vienui viena, krapštydama savo nagučius ir kramtydama juos. Mano kantrybė buvo palyginus tikrai menka palyginus su mano tėvų ar kitų žmonių. Aš apskritai neturėjau kantrybės!
Mėgau čiūžinėti savo batukais asfaltu, o ne sėdėti. Tai mane erzino, visada maniau, kad tai nuobodu.
Neilgai trukus pajaučiau kaip vežimėlis sustoja. Mamai išlipus, išlipau ir aš. Norėjau būti panaši į ją. Tokia pati graži ir nuoširdi mergaitė, be, deja, buvau irzli, užsispyrusi ir bloga mergaitė. Taip dažnai kartojo tėtis.
-Mamyte, daugiau nebenoriu lipti į vėžimėlį,- kategoriškai atsisakiau važiuoti tokiu daiktu, nes tai erzina.
-Tai mašina, mieloji, - ji paėmė mane į rankas ir aš ją apkabinau per pečius. Ji kvėpėjo bananais ir šis aromatas man kėlė niežulį nosytėj. Pasitryniau ją.
-Žinau, bet kuo skiriasi vėžimėlis nuo mašinos?- toliau diskutavau su mama apie bereikšmius dalykus, kol priėjome jūrą.
Čia buvo daugybė žmonių, o saulės spinduliai degino man veidą. Nemėgau saulės, nemėgau šilumos, nemėgau būti viešose vietose. Žinau, kad tokių metų kaip aš, turėčiau svajoti apie barbes, mėgautis gyvenimu ir juoktis, bet aš negalėjau. Buvau rimta ir šalta, neturėjau savo amžiaus draugų.Jie tik ir tauški apie tai kaip užaugę jie bus kosmonautais, modeliais, supermenais ir apie visokias kitokias specialybes.
Mama pastatė mane ant švelnaus smėlio, kuris kuteno man pėdas, todėl susijuokiau. Tėtis man padavė savo ranką ir aš į ją lengvai įsikibau. Nuėjome prie vandenuko ir nusiėmusi savo basutes, pajaučiau kaip vanduo paliečia mano pėdutes. Pritūpusi, rankutes padėjau ant šlapio smėliuko ir laukiau kada vėl banga atneš man vandens srovę, kuri keliaus mano kūno dalimis. Kai pajaučiau tai, norėjau visa sulysti į vandenį ir ten būti amžinai.
Mėgau šaltą vandenį. Tik jis padėdavo man atsipalaiduoti ir nuvyti šalin blogas mintis. Mano tėvai dažnai dirbdavo, todėl juos retai matydavau, bet už tai man kompaniją palaikydavo teta Betė.
Ji nuostabus žmogus. Jei galėtume įteikti oskarą už būvimą tokiai nuostabiai, aš tai būtinai padaryčiau!
-Heivna, ateik čia!- suriko mama ir aš pasisukus į ją nesupratau, kas vyksta. Mano tėtis atsiklaupia ir kai kažkoks vyras jam smogia, tėtis griūna it negyvas.
