Traukiniai į niekur

I dalis - 5 skyrius

Manau, tris kartus per dvi savaites pamatyti direktoriaus kabinetą yra dviem kartais per daug.

— Liubartas Metas... dingo? — Sonelis Torbornas kilstelėjo antakius.

— Na, kažkodėl pagalvojau, kad mano draugės gyvybė svarbesnė. Pone, — pridūriau ir nejaukiai pasimuisčiau kėdėje.

— Orchidėja... Tai skamba nemaloniai, bet turiu pasakyti: jūs prisidėjote prie Motinos šventyklos išniekinimo, kenkdama įmonės reputacijai, ir apleidote savo, kaip asistentės, pareigas.

Mintis, kad šventyklos bokšte dabar plevėsuoja „Šviežios mėsos" darbuotojos prijuostė, man pasirodė, taip sakant, įdomi, bet direktoriui apie tai neužsiminiau.

— Taip pat ji įkalbėjo nulipti nuo bokšto viršūnės jauną sakritę, kuri grasino nušokti, — santūriai įsiterpė Talėja Vito, sėdinti šalia. Nustebusi atsigręžiau į ją.

Sonelis Torbornas dar padūsavo kaip nusivylęs tėvas, bet galiausiai leido eiti. Tam tikra prasme mums pasisekė – situacija buvo pakankamai keista, kad patektume tiesiai pas Torborną, o ne pas šaltą, griežtą Palydos departamento viršininkę Hesitą Tuni.

Likusi dienos dalis iki pietų praėjo kaip įprastai, vienintelis vakarykščių įvykių įrodymas buvo nepanaudotas Liubarto Meto traukinio bilietas ir neužpildyti dokumentai. Net ir palydovams grįžus pietauti, penkioliktos grupės salė atrodė niūri ir mieguista. Kitame kambario gale Saimonas su Triušiu ėmė diskutuoti, ar Motiną galima laikyti dievybe. Keista, tačiau Saimonas, kilęs iš Pirmosios kastos ir veikiausiai asmeniškai pažįstantis Motiną, užsispyręs vadino ją deive, o vampyras tvirtino priešingai. Tam Triušiui jo pravardė visai netiko – vyras buvo liesas, nejudrus, kaulėtu veidu bei trumpa neprižiūrėta barzdele, be to, dažniausiai vaikščiojo susigūžęs ir kilstelėjęs pečius, lyg iš visų pusių tikėtųsi patyčių ar smūgių. Tačiau, nepaisydama popierinės kepurėlės ant galvos, tylomis sutikau su jo nuomone. Neskaitant šito pokalbio, daugiau nevyko nieko, kas būtų verta daugiau nei penkių sekundžių dėmesio. Netgi Talėja nepareikalavo kavos ir tylėdama prisėdo prie kompiuterio, galbūt svarstydama, kodėl mane užstojo. Taigi nusileidau į valgyklą pirmame aukšte išgerti arbatos.

Kur kas labiau už Liubarto Meto bėgimą nuo mirties man rūpėjo Terio paskolintos mokyklos laikų knygos, todėl pasiėmiau su savimi „Žodinės magijos istoriją", nuobodesnę už sėdėjimą poliklinikos laukiamajame. Netrukus pasirodė Artūras Dreisas, nusimetęs savo tamsiai raudoną lietpaltį.

Net jei jis būtų atsiklausęs, vis tiek būčiau leidusi prisėsti šalia – daugiau laisvų vietų nebuvo. Valgykloje vienu metu susibūrė palydovai, asistentai, grupių vadovai, visokiausio rango pavaduotojai bei sekretoriai, o ilgus atokiau sustatytus stalus užėmė žemiausio luomo darbininkai. Tikėjausi, jog Dreisas ramiai valgys savo kotletus ir man netrukdys, bet...

— Ką skaitote, Orchidėja? — jis šypsojosi baltais dantimis, kurie būtų tenkinę antžmogiškus reklamų standartus.

— Nieko ypatingo, — užverčiau knygą ir nusišypsojau. Pasirodo, mes abu buvome nusikaltę visuomenei nedovanotinu pomėgiu kištis ne į savo reikalus. Bet, reikia pasakyti, man šiek tiek labiau patiko tai daryti pačiai. — Ir mano vardas Orka, pone Dreisai.

— Gerai, tebūnie Orka. O štai šiame laikraštyje jūs kažkodėl vadinama „jauna mergina iš Anapusybės centro".

Ant stalo tarp manęs ir kotletų vyras numetė juodomis raidelėmis išmargintą popierių. Akimirkai sulaikiau kvėpavimą ir pakėliau dienraštį, nenuleisdama akių nuo įtartinos Dreiso šypsenėlės. Nebegalėjau, kaip anksčiau, iš ryto atėjusi į vis dar apsnūdusį Breneto barą paklausti „kokios naujienos?", todėl net nenutuokiau atsidūrusi pirmajame puslapyje šalia naujosios vėliavos Motinos šventyklos bokšte ir pranešimo apie higienos normų pažeidimą kažkokioje parduotuvėje. Matyt, vakar man su Vike išeinant į aikštę, koks nors uolus korespondentas sugebėjo išgauti kadrą, kurio tik patį kraštelį dengė policininko nugara.