Ar mafija atstoja šeimą?

7.

Ji sutikdavo su kiekvienu tėvų žodžiu. Tikėjo, kad jie žino, ką daro. Ji niekad nekurdavo paslapčių už jų nugaros. Ji buvo paprasta, gerutė dukrelė. Buvo...

- O... - išleido anglies dvideginį pro lūpas. - Tai jie nežino?

- Ne, - tvirtokai atsakė Brendonas ir apėjęs brolį, už rankos laikantį seserį, ėmė lėtai leistis laiptais.

Jo pirštai slydo mediniu turėklu. Atsargiai. Viskas rutuliojosi į šou. Improvizaciją. Viena klaida, vienas slystelėjimas, netinkamas žodis... Ir tu pašalintas.

- Viskas gerai, - sustojo priešais tėvą.

- Tuoj vidurnaktis, jūs visi išsirengę taip, kaip nebuvot jau tris metus, šitas gyvulys stovi prie durų ir tu sakai, kad viskas gerai? - piktokai dregstelėjo Eritrėja.

- Gali eit iš čia, - šaltu tonu išbėrė trijulės tėvas aplenkdamas vieną iš sūnų, - nežinau, ko norėjai, Džėjau, bet padarei klaidą pasirodydamas.

- Traukiamės, - į Marlos ausį sušnabždėjo Rubis, akimis davęs ženklą apačioje stovėjusiam broliui.

Koja už kojos. Atbulai. Stengiantis, kad nesugirgždėtų nei vienas laiptelis iš to keleto, kuriais buvo pusiau nusileidę.

- Ką darysim? - ji sušnypštė greitu žingsniu sekdama brolį.

Jis tik didino žingsnių tempą, stengdamasis kuo greičiau atsidurti koridoriaus gale.

- Panaudosim avarinį išėjimą, - atsiduso ieškodamas paslėptų durų kontūrų.

- Čia tik siena, - sukryžiavo rankas. Jos kūną įsikabinę nagais laikė lediniai šiurpuliukai.

Apačioje užsitrenkė durys.

- Brendonai... - motinos balsas nusitęsė pirmo aukšto vienišoje tyloje. Dar vienas durų trinktelėjimas.

Rubis stipriai pastūmė, Marlos akimis sieną, į priekį. Keletas neaiškių garsų, primenančių laužimąsi, neapdailintų durų prasidarymas ir atsivėrė tamsos perpildytas koridorius.

- Damoms pirmenybė, - sukukavo į ją atsisukęs.

- Juk žinai, kad bijau tamsos, - pažvelgė atgal.

Iš laiptų pusės girdėjosi žingsniai. Ji puolė stumti brolį pirmyn į nežinomybę.

- Nežinojau, kad šitaip gali brautis į tamsą.

- Užsičiaupk, - privėrė duris. Jie stovėjo aklinoje juodumoje.

Iš džinsinio švarkelio išsitraukė sidabru dailintą žiebtuvėlį ir nustūmęs dangtelį leido nedidelei liepsnai nušviesti jųdviejų veidus.

Marla nebuvo tikra, kaip galėjo apibūdinti šią vietą. Vis toliau ja einant darėsi panašu į urvą ar rūsį. Vietos užteko eiti tik vienam už kito, Rubiui dar teko palenkti galvą, kad nesusitrenktų.

- Pasiruošk šokti, - suburbėjo.

Jai nespėjus paklausti, ką brolis tiksliai turėjo šiuo perspėjimu omenyje, jis stumtelėjo irti pradėjusias medžio duris, tiksliau - išvertė jas suskaldydamas į skirtingo dydžio gabalus. Ir nušoko.

Pažvelgus žemyn Marlai susvaigo galva. Geras pusmetris skyrė ją ir kietą žemę.

- Meile, paskubėk, prašau, - kuo ramiausiai iš apačios suulbėjo kišdamas žiebtuvėlį atgalios į kišenę.

Jai buvo sunku tolygiai kvėpuoti. Kūnas drebėjo iš baimės. Kelias sekundes pastovėjo laikydamasi sienų, užsimerkusi.

Atsimerkė. Žvilgsnis į žolę. Šuolis.

Susverdėjo sunkiai išsilaikydama ant abiejų kojų, o pėdas perskrodė aiži skausmo banga. Pasistengė nesusiraukti.

- Visi turime peržengti savo baimes, - mirktelėjo Marlai, - ypač gyvenant su tokia šeimynėle.

- Marla! Rubi! - pro antro aukšto langą pašaukė motina.

- Bėgam, - pakilnojo antakius išreikšdamas būsimos bėdos nuojautą. Jai teliko vėl sekti iš paskos.

Po kelių šimtų metrų bėgimo pasigirdo džipo variklio garsas, Marla pasisuko atgalios. Vairavo Brendonas.

Nuleido langą:

- Šokit vidun. Laukia ilga naktis.