6 | Niekas nepasikeitė

275 35 28
                                    

ŠEŠTASIS SKYRIUS

LAISVOJI KARALYSTĖ

- NIEKAS NEPASIKEITĖ -

DERENAS

Ilgesingu žvilgsniu nulydėjau Evaną. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad tas ramus ir be galo drausmingas vaikas iššauks į tokį peštuką. Kartais net pavydėdavau tokios brolio ramybės ir susikaupimo, bet, rodos, pasaulis iš jo atėmė ne tik tėvus, mylinčią šeimą, o ir dalį savęs, dariusios jį ypatingu.

Mane ne itin džiugino toks neapgalvotas Evano elgesys, galėjęs sugriauti visus mano planus, tačiau, kad ir kaip norėjau ant jo pykti - tai buvo neįmanoma. Ruošiausi padaryti viską, jog šį susigražinčiau namo.

Prieš akis iškilo tą kart paskutinis mūsų susitikimas prieš penkis metus, kai šiam tebuvo vos penkiolika. Evanas piktai ginčijosi su mažąja Liuse, kol ši įsikabinusi į jo krepšį bandė šį ištraukti iš jo gniaužtų, tačiau keturiais metais vyresnis vaikinas buvo daug stipresnis už ją. Stebėjau juos jau kurį laiką, tačiau visiškai nesupratau, ką turėčiau daryti tokioje situacijoje. Buvau ką tik septynioliktą gimtadienį atšventęs paauglys, kurį staigiai užgriuvo visi suaugusiųjų rūpesčiai ir pareigos. Ne gana to tapau karaliumi ir savo likusios šeimos globėju. Privalėjau priimti teisingus spendimus ir griežtai mąstyti, tačiau Evanui pareiškus, jog šis užsimanė išsikraustyti iš šios pragaro skylės, nemenkai įsiutau ir dar pats jį išvariau. Liepiau daugiau man nė akyse nesirodyti. Tada brolis žiūrėjo į mane su šilta užuojauta ir liūdesiu, o dabar šis žvilgsnis buvo apsigaubęs ledu. Laikas mūsų broliškus santykius visai palaužė.

Staiga, prisimeniau, kad taip ir nebuvo progos pranešti apie mūsų sesers siaubingą žūtį. Širdyje pajaučiau skausmingą dūrį prisimindamas mirštančios Liusės paskutinius žodžius: „Kai susitiksi su broliu, perduok, kad myliu jį visa širdimi."

Troškau rėkti, čia ir dabar pat ant kažko išsilieti. Atrodė, kad galva tuoj neatlaikys visų susikaupusių emocijų ir sprogs. Norėjau iš visų jėgų šaukti, už ką man šitoks gyvenimas, ką blogo padariau, jog nusipelniau taip kentėti. Tačiau atrėmęs savo žvilgsnį į grindis liejau visą pyktį savyje. Nežinau, kiek dar mano pastatytos sienos atlaikys. Nieko nebuvo amžino. Tik ne šiame blogio valdomame pasaulyje.

Nereikėjo nė pakelti akių, kad žinočiau, jog mane stebi kelios dešimtys smalsių ir paskalų ištroškusių akių. Jaučiau kiekvieno deginantį žvilgsnį. Nebuvau pasiruošęs tam. Išvykdamas tikėjausi paprastos kelionės siekiant sutvarkyti keletą politinių reikalų ir pagrasinus Saulės karalystei dviejų sąjungininkų armija, sustabdyti visą karą ir toliau gyventi savo gyvenimą tarp tamsiųjų. Be jokių sukilėlių lipančių man ant kulnų, pakvaišusių giminaičių ir užgriuvusio kaltės jausmo. Tačiau tai buvo praktiškai neįmanoma. Kvaila drambliuko svajonė.

- Prašau grįžti į šokių salę. Viską sutvarkysiu pats, - šiaip ne taip išstenėjau. Nors balsas ir nenuskambėjo taip tvirtai, kaip būčiau norėjęs, bet daugelis susirinkusių atsitraukė.

Keli likusieji vis dar stoviniavo aplink, tačiau užteko vien pikto žvilgsnio, kad ir šie dingtų man iš akių. Niekas nenorėjo prasidėti su svetimos karalystės karaliumi. Bent jau aš taip kvailai tikėjausi. Ką galėjau suprasti apie šį visiškai kitokį pasaulį? Čia galiojo kitokios taisyklės, tvarka ir visa tai mane varė iš proto. Nežinomybė buvo baisiau už žiaurų karą. Pastarajame bent jau žinojai prieš ką kovoji ir kam suduodi mirtiną smūgį.

Apsisukęs ant kulno žvilgtelėjau į ant žemės besivoliojantį jauną vaikiną. Šis, rodos, lyg uždusęs alsavo ir visai nekreipė į mane dėmesio.

Tamsos KarūnaWhere stories live. Discover now