Zeros Feit gyvenimas

11.

Šįkart patekusi į Eros būstinę jaučiausi kitaip. Žinoma, tas jaudulys niekur nedingo, bet dar prisidėjo atsargumas. Jaučiausi lyg kas nors mane sektų, o aš būčiau vienui viena tarp nepatikimų žmonių.

Rodos, sutikdama padėti Erai pasidaviau entuziazmui. Galimybė nuveikti kažką naudingo žmonijos labui mane apakino. Ilajaus dėka buvau dar labiau sutrikusi nei bet kada.

-Ar galėtum atsistoti ten?

Miša mane atsivedė į keistą salę, kuri priminė angarą. Iš viršaus švietė mėlynos šviesos, pati salė buvo balta, tik kai kurios detalės pilkos. Praktiškai nesiskyrė nuo viso Eros dizaino.

Turėjau persivilkti į sportinius drabužius, kuriuos man davė Miša. Šiandien ji norėjo patikrinti mano sugebėjimus. Tad be galo nervinausi tarsi staiga pamiršusi, kaip jais naudotis.

Nuėjau į kitą galą, kur man parodė Miša. Ji stovėjo su planšete per vidurį, pasitraukusi į šoną. Laipteliais aukščiau prie kompiuterio sėdėjo Hektoras. Jo buvimas čia mane trikdė, bet Miša turėjo jį pasikviesti, kad galėtų tiksliai nustatyti reikiamus duomenis. Taip pat jog tai galėtų padaryti, prie mano smilkinių ir kaklo buvo priklijuoti kažkokie apvalūs balti daikčiukai, kurie turėjo sekti mano pulsą ir širdies ritmą.

Ką aš čia vis dar veikiu, jei 7520 buvo sugautas ir daugiau mano pagalbos Erai nebereikėjo? Amenda mane laikė šalia savęs. Norėjo patyrinėti mano sugebėjimus. Neprieštaravau tam, bet visai nenorėjau tapti kažkieno eksperimentu. Jei ne Ilajaus sužadintas smalsumas, tuoj pat nutraukčiau visus ryšius su Era.

-Nubėk į kitą pusę naudodamasi savo ypatingu greičiu,- nurodė Miša.- Atstumas 150 metrų. Tavo amžiaus ir kūno duomenų moteriškos lyties individas vidutiniškai tokį atstumą gali įveikti per aštuonias ar dešimt sekundžių.- Mergina iškėlė ranką.- Pasiruošk, duosiu ženklą. Hektorai!

Vaikinas pasirėmęs viena ranka smakrą nesureagavo, bet Miša nežiūrėjo į jį. Susikaupiau ties bėgimo taku. Kita pusė neatrodė taip toli, bet bėgti pagal komandą man buvo tikras košmaras. Kūno kultūros pamokų nelankiau jau daugelį metų. Nežinau, kaip viskas veikia.

-Jau!

Mišai šūktelėjus pasileidau bėgti. Akimirka vaizdas pralėkė pro mano akis ir aš giliai kvėpuodama atsidūriau kitoje pusėje.

-Hektorai!- pašaukė Miša. Ji pasuko galvą į vaikiną.

-Ar bent yra kokia nauda skaičiuoti laiką?- mestelėjo Hektoras.- Mintyse galėjau suskaičiuoti, kad trys sekundės.

Tiesa pasakius, man atrodė kur kas ilgiau. Galėjau atskirti įprastą bėgimą nuo super bėgimo, tačiau jausdavausi beveik taip pat.

-Ne visi dega noru su tavimi dirbti, Hektorai,- sumurmėjo Miša vyptelėdama. Vaikinas to neišgirdo. Tuomet ji pasisuko į mane.- Jautiesi pavargusi?

-Normaliai,- atgaudama kvapą atsakiau. Nors ir buvau super ypatinga, vis tiek jausdavau nuovargį. Todėl dažniau mėgdavau gulinėti lovoje.

-Tavo širdies ritmas padažnėjęs, bet kaip ir turėtų būti po greito bėgimo,- dėstė Miša.- Kvėpimas sutrikęs galimai dėl to, kad nedažnai sportuoji. Tavo greičio gebėjimas prisitaikęs prie raumenų, todėl bėgdama išlaikai koordinaciją, tačiau nemoki taisyklingai kvėpuoti. Taip bėgdama gali ir apalpti.

Suraukiau kaktą. Na, tai jau mano reikalas. Man dažnai neprireikia naudotis savo super greičiu, todėl niekada neatkreipiau dėmesio, jog turiu taisyklingai kvėpuoti.

Miša pamatė mano reakcija ir nusijuokė.

-Gerai, nepradėsiu čia tavęs mokyti. Nebent norėsi ilgiau pasilikti Eroje ir pasitreniruoti.