Lightning [BAIGTA]

septyniolika

L I B B Y

Važiavimas namo buvo toks tylus, kad net galėjai išgirsti vandens lašelį nukrentant iš Kinijos.  Vienintelis garsas kuris buvo, tai mano pirštu baladojimas į vairą ir Niall muistymasis vietoje, kad įsipatogint.  Gal truputį per žiauriai aš sureagavau dėl Niall žaismingumo su kitomis merginomis? Turbūt, bet neturėčiau leisti, kad man tai parūptu, ar bent jau, kad Niall taip negalvotu.

“Ar radai to ko tau reikia?“ Niall paklausė, pakratydamas savo koją.

“Aha,“ Atsakiau ir atsidusus, įjungiau radiją.

“Turėtumėm papusryčiauti,“ Niall pasiūlė.

“Turbūt.“ Gūžtelėjau.

“Kur norėtum nueiti?“ Ir vėl gūžtelėjau. “Geraaaaai.“ Nusprendžiau neduoti jam rinkimosi laisvės, nes jis... na, jis Niall.

“Žinai kas yra Bob Evans?“ Jis pažiūrėjo į mane kreiviu žvilgsniu. “Turi paragauti jų maisto. Jie yra supisti genijai, Ni.“ Jis nusišypsojo ir palinksėjo.

“Gerai, varome ten.“ Jis linktelėjo. Įsukau į pagrindinį kelią ir važiavau tol kol nepamatėme Katrinos pagrindinės aikštės, ten buvo labai mielų parduotuvių kaip Dot ir Forever 21 ir Katrinos Spinta (kaip originalu). Pravažiavome parduotuves ir įsukome į alėją.

“Kur po velnių tu mane veži?“ Niall balsas buvo su panika kai alėja darėsi vis siauresnė ir siauresnė. Nutildžiau jį, padėdama ranką ant jo alkūnės ir palikdama ją ten.  Neatsakiau į jo klausimą. Galiausiai, ilga alėja praplatėjo ir aplink gatvę matėsi restoranai. Niall atleido kvapą.

“Ar tu nekvapavai?“ Paklausiau, sukikendama įsukau į Bob Evan stovėjimo aikštelę.

“Ne,“ Jis sudejavo.

“Viskas gerai, Mikala taip pat daro. Ji irgi turi labai didelę klaustrofobiją.“ Jis linktelėjo, bet nieko nesakė.  Atsegiau saugos diržą, jis padarė tą patį ir aš išjungiau mašinos variklį. “Pasiruošęs netekti proto?“ Pastorinau savo balsą ir pakilnojau antakius. Niall pavartė akis.

“Žinoma,“ jis tarė. Mes išlipome iš mašinos. Apibėgau mašiną ir pagriebiau jo ranką kaip jis padarė bibliotekoje. Kad ir kaip nesveikai ir eiliniai tai skambėtu, bet kai jis laiko mano ranką, jaučiuosi laiminga, tikėsit ar ne.

Pagavau Niall šypsantis pro savo akių kamputį ir jis pažvelgė į mūsų susipynusius pirštus. Trankiau jam į krutinę su jo pačio rankos galu.

“Nebūk toks,“ tariau. Jis nekaltai iškėlė savo laisvą ranką, vis dar šiek tiek šypsodamasis. Kai mes įėjome į Bob Evan, viskas atrodo jau perpildyta. Atsidusau apsižvalgydama.

Mano mama ir tėtis visados mane čia atsivesdavo kai buvau mažesnė. Jie visados prisiekinėdavo, kad Bob Evans galėjo praskaidrinti nuotaiką, arba bet ką neigiamo paversti teigiamu. Atsimenu, kad visados sėdėdavome prie baro, kai čia ateidavome, tik dėl to, kad aš tada jausdavausi kaip didelė.