Fenikso piliulės

Trūkt už vadžių, vėl nuo pradžių

ĮSPĖJIMAS: šioje dalyje itin daug kalbėsiu apie valgymo sutrikimus, skaičius, nesveiką gyvenimo būdą, mitybą ir t.t., jei įtariate sau valgymo sutrikimą arba esate sutrikdomas tokių temų, nerekomenduoju toliau skaityti.

Su valgymo sutrikimais kankinausi vos nuo ketverių metukų. Iš mamos paveldėjau stiprų kūno sudėjimą - raumeningas rankas ir kojas, plačius šonkaulius ir pečius. Kadangi mano brolis visą gyvenimą kankinosi pas gydytojus, nes nuolat svėrė per mažai, o tai jam atnešė daug sveikatos problemų, mama užsibrėžė, kad aš būsiu sveikesnis vaikas. Visą laiką buvau maitinama tik aukščiausios kokybės, sveiku maistu. Traškučių pakelis ar balta duona namie buvo niekad nematomi dalykai. 

Visgi manęs nuo nesveiko maisto apsaugoti negalėjo. Keliaudavau į svečius, į draugų gimtadienius, kur buvo tiekiami tortai, pyragai, guminukai, ko tik širdis geidė. Galų gale kas nors visada atsinešdavo saldainių į darželį ar mokyklą. Kadangi namie tokių dalykų negalėjau gauti, kai turėdavau progą, jų persivalgydavau. Žmonės tai greitai pastebėjo ir pradėjo tyčiotis, esą, negaliu susivaldyti, esu kiaulė. Bet ką daryti mažamečiui vaikui, kuris cukraus namie akyse nėra regėjęs?

Vieną vasarą praleidusi pas močiutę, kuri manimi perdėtai rūpinosi ir pirko viską, ką tik išmanė, priaugau 10 kilogramų. Jei gerai pamenu, man buvo 6-8 metai, tikslaus amžiaus negaliu prisiminti. Tuo metu tai jau buvo didžiulis nutukimas mano amžiaus vaikui. Tėvai pasibaisėjo, ir prasidėjo pastovus sukimasis per įvairias dietas: nuo kefyro ir grikių iki špinatų kokteilių. Taip su dietomis ir ašaromis prasitampiau iki devynerių metų, kol prasidėjo ankstyvas brendimas, svoris ėmė augti dar sparčiau, jaučiausi nuolat alkana, kentėjau patyčias mokykloje, išsisukinėdavau nuo kūno kultūros pamokų. Visgi kai man sukako 12 metų, kažkas apsivertė. Staiga pradėjau badauti, intensyviai sportuoti, svoris nutirpo kaip nežinia kas, ir visiškai iš oro supratau, kad sveriu per mažai. Toji euforija buvo tuometinis geriausias dalykas gyvenime, nesvarbu, kad nuolat kratė šaltis, dusdavau, slinko plaukai ir pastoviai išnirdavo sąnariai. Visi džiaugėsi mano pokyčiu.

Taigi grįžtant prie pernai metų, iki pat pernai metų, po pirmojo anoreksijos priepuolio, kurį patyriau būdama 12 metų, niekada nebeturėjau viršsvorio. Nelabai pamenu, kaip. Prisimenu, kad paauglystėje dažnai skaičiuodavau kalorijas, vengdavau maisto mokykloje, tačiau visa kita teliko išplaukusiais prisiminimais. 

Pernai metais ištikusio anoreksijos priepuolio metu, kuris prasidėjo kažkur balandžio viduryje, jei gerai pamenu, nejaučiau, kad sergu. Man atrodė, kad tiesiog noriu numesti svorio ir būti mielas, mažas padarėlis. Dabar jau pamiršau, kaip nuolat krėsdavo šaltis, sukdavosi galva, kaip rodėsi, kad smegenis nuolat buvo aptraukęs rūkas. Ne itin pamenu, kaip bandydavau išsivemti ir verkdavau, kad man neišeina. Žinau tik tiek, kad taip buvo.

Tuomet dar nežinojau itin daug apie mitybą, pernelyg daug ir neieškojau, tiesiog suradau, kad kūnas ramybės būsenoje išdegina tam tikrą kiekį kalorijų. Tai vadinama BMR. Jei nori numesti po kilogramą per savaitę, turi turėti 7000 kalorijų deficitą per savaitę. Vadinasi, 1000kcal per dieną. Lengvai, pagalvojau, jei mano BMR yra 1250 kalorijų, o reikia tūkstančio deficito, galiu tiesiog suvalgyti 500kcal per dieną ir gerą pusvalandį smarkiai paminti dviratį kasdien, ir greitai tapsiu geriausia savo versija!

Tuo metu dar nežinojau, kad BMR yra paprasčiausiai tai, ko reikia tavo kūnui egzistuoti. Neįskaičiavau fakto, kad per dieną judu, užsiimu veiklomis, vaikštau, dirbu. Būtent tos veiklos kartu su BMR sudarė TDEE - tikrąjį tavo dieninį kalorijų poreikį. O šis, man sportuojant ir judant, smaginantis su draugais, buvo arčiau 1800kcal. Taigi, trūkdama žinių ir sveiko proto, praktiškai badavau, tempiau save per 30 laipsnių karščius sportuoti viduje, pastoviau gėriau kavą ir pešiau cigaretes. Baigėsi tuo, kad, būdama sveiko svorio jau svorio metimo pradžioje, per vos du mėnesius numečiau beveik 13 kilogramų. 

Mano sąnariai nuolat traškėjo, jaučiausi išsekusi, galva atrodė pilna vatos, nuolat buvo šalta, nesvarbu, kiek laipsnių buvo lauke. Mano pirštai ėmė gelsti, atsistoti po sėdėjimo ar gulėjimo būdavo žaidimas rusiška rulete, nes dėl vitaminų trūkumo paūmėjo chroniškas stuburo nervų uždegimas, nuolat svaigo galva. Nusisukutau dalį plaukų, nes jie buvo silpni, sausi ir trupėjo. 

Tuo pat metu iš gydytojos gavau itin stiprių vaistų nemigai gydyti (kuri - siurprizas - irgi buvo per mažo svorio pasekmė). Šie vaistai buvo praktiškai legalizuotas narkotikas. Tai greitai išsiaiškinau ir pradėjau juos dozuoti labiau, haliucinuodavau vakarais anksti tam, kad neičiau prisikimšti maisto, mat skrandis desperatiškai prašydavo maisto. Miegodavau mažiausiai po 12 valandų per dieną ir vis tiek jausdavausi išsekusi, kasryt prabudus pirmiausia apsičiupinėdavau visus kaulus, patikrindavau, ar jie vis dar kyšo, ar kyšo labiau, tik tuomet patikrindavau laiką ir išgerdavau antidepresantus.

Antidepresantai man suteikė energijos ir silpnai slopino apetitą, sužinojau vėliau. Mano polinkis į valgymo sutrikimus ir trauma, palikta buvusio vaikino, realizavosi per anoreksijos protrūkį, kuris buvo dar ir paskatintas vartojamų vaistų.

Visgi pernai metų vasaros gale pradėjau rūkyti daugiau žolės. Ji man padėjo užmigti ir atsipalaiduoti, leido daugiau valgyti nejaučiant kaltės jausmo. Taip pat man pasibaigė haliucinogeniniai vaistai, tad draugė atsiuntė neuroleptikų antipsichotikų, skirtų karo veteranų traumoms gydyti. Pasirodo, jie smarkiai migdė ir sukėlė siaubingą apetitą. Tik pradėjusi juos gerti miegodavau po 16 valandų per dieną. Išgėrusi vakare po pusvalandžio sušlamšdavau pusę šaldytuvo, surūkydavau kasiaką ir eidavau miegoti. Svoris pradėjo itin staigiai augti. Mano kvailos galvos laimei, greitai išėjome į mokyklas, ir vėl galėjau sėkmingai dienų dienomis nieko nevalgyti. Taip badaujant savaitės dienomis, persivalgant savaitgaliais, slinko mano stabilaus svorio savaitės.

Tuo metu jau buvau priaugusi svorio iki vidutinės sveikos ribos. Viskas pasirodė gerai. Nuolat gėriau vaistus, miegojau daug ir gerai, jaučiausi rami mokykloje. Tuo metu ne visai supratau, kur šuo pakastas. Maniau, kad čia tiesiog veikia mano antidepresantai. Tuo metu ne itin suvokiau, kad neuroleptikai antipsichotikai, kuriuos geriu, yra skirti ne tik miegui, bet ir galvos nutildymui.

Kažkaip nepastebėjau, kad nebehaliucinuoju, nebesijaučiu negyva ir nebandau perskristi per gatvę degant raudonai šviesai, nes esu dievas. Jaučiausi... atbukusi. Bet ne blogąja prasme. Tai toks jausmas, kai ramiai sėdi ant kėdės šiltą vasaros rytą, gurkšnoji kavutę, dar jautiesi kiek apsnūdęs, bet laimingas, susitelkęs, žinai, kad visa diena prieš akis, ir absoliučiai nieko negalvoji. Ši būsena man buvo visiškai nauja, bet ji padėjo būti aktyvesniai mokykloje ir užsiimti daugiau veiklų.

Greitai pasirašiau pravesti paskaitas apie Graikų dievus, o vėliau ir apie Šekspyrą, jo kūrinius ir jų analizę, sėkmingai laikiau tobulus pažymius mokykloje.

Tuomet vienu terapijos metu pasakojau, kaip tam tikrais momentais nepasitikiu tėvais, ir terapeutė pertraukė mane sakydama ,,tai, ką pasakoji dabar, nėra nepasitikėjimas. Tai paranoja". Tuomet man labai staigiai buvo atlikti dar keli testai ir išrašytas trijų lapų išrašas su pasakymu: keliauk pas kitą gydytoją, tau gali būti labai rimta, lėtinė hebefreninė šizofrenija.