Gali Nekęsti Manęs Dabar

8

KRISAS

Atsikėliau nuo įkyraus žadintuvo signalo ir patrynęs akis žinojau, kad turiu keltis ir ruoštis kelionei. Greitai susiruošiau ir pasiėmęs sportinį krepšį, kuriame susidėjau savo daiktus, išėjau iš namo ir laukiau kol atvažiuos draugai.

Stovėjau ir laukiau jų apie 20 minučių, tačiau jie vis dar nepasirodė, todėl pradėjau nerimauti ir vis žvilgčioti į laikrodį. Gal Aleksas jiems pasakė apie tą įvykį vakarėlyje tarp mūsų savo draugams ir šie nusprendė papokštauti. Neabejoju, kad jis taip galėtų padaryti, juk tai jis, kuris rado mano nuotrauką, kurioje laikau LGBT vėliavą ir atspausdinęs įteikė man, beveik visiems prieš akis.

—Na kur jie,—tariau sau vėl žvilgtelėdamas į laikrodį jau nebežinau kurį kartą

Iš nežinojimo ką daryti, bet su viltimi, kad jie visgi manęs neapgavo, pradėjau vaikščioti pirmyn ir atgal. Kiekviena minutė ėjo labai ilgai, kas kelias sekundes tikrindavau kiek valandų, atrodo galėjau net išprotėti iš tokio dažno tikrinimo. Vis dėlto, nusprendžiau, kad jie tik papokštavo ir mane apgavo, nes jau praėjo 30 minučių ir jie nepasirodė, todėl nusprendžiau grįžti namo ir nuobodžiai praleisti savaitgalį.

Man einant atgal į namą, staiga kaip perkūnas iš giedro dangaus pasignalino automobilis. Atsisukau ir pamačiau ne ką kitą, o Lilę mojuojančią pro automobilio langą bei jame sėdinčius kitus draugus, kuriems atrodo nei kiek nerūpėjo. Buvo šiek tiek keista, nes tikrai galvojau, kad jie taip ir nepasirodys, todėl nieko nelaukdamas ir nenorėdamas švaistyti nei vienos papildomos minutės, nuskubėjau prie automobilio.

—Atsiprašau, kad šiek tiek vėluojam, mano automobilis neužsivedė,—pavartė akis Lilė su šypsena veide

—Viskas gerai,—tariau nusijuokdamas

Atsidaręs automobilio bagažinę nustebau ant kiek ji buvo prigrūsta krepšių, bet visgi, sugebėjau ir savąjį ten įgrūstti. Uždaręs bagažinę atsisėdau į automobilį ir žinoma, kaip tyčia ne prie ko kito, o prie Alekso.

—Na tai kaip matau, jau galime važiuot,—tarė Lilė užvesdama automobilio variklį

Aleksas

Jau kurį laiką važiavome, buvome nuvažiavę daugiau negu pusė kelio, per kurį mes su Krisu nepratarėme nei žodžio, kol tuo metu visą kelią Lilė, Sara ir Džeksonas nenustodami kalbėdavo, juokdavosi ar dainuodavo dainą, kuri tuo metu grodavo. Nenorėjau kažką sakyti, kad neprakalbinčiau Kriso, nes kaip panašu, jam irgi buvo nepatogu sėdėti prie manęs ir kuris kaip ir aš nenorėjo kalbėti su manimi. Užmerkiau akis ir ilsėjausi, laukdamas kol atvažiuosime.

—Jau atvažiavome,—po kurio laiko tarė Lilė išjungdama automobilio variklį

Visi išlipome iš automobilio ir nuėjome pasiimti savo daiktų iš bagažinės. Su Krisu akių krašteliais abu nepatogiai žvilgčiodavome, laukdami savo eilės. Mums abiems išsiimdinėjant savo krepšius, mūsų pirštai atsitiktinai susilietė, tai privertė mus abu pažiūrėti vienas į kitą, tačiau vis dar ant jo buvau labai supykęs, todėl greitai patraukiau savo pirštus nuo jo, kad tai nesitęstų per ilgai.

Automobilyje pasilikome tik mažai reikalingus daiktus vaikštinėjant miške, kurių prireiks tik grįžus, vakare arba einant miegot, kad nebūtų per sunkios kuprinės kol vaikštinėsime. Visiems susidėjus svarbiausius daiktus į kuprines, išėjome ieškoti vietos, kurioje galėtume pasistatyti palapines nakčiai.

—Kaip čia? Būtų gan gera vieta pasistatyt palapines ir laužą tuo pačiu įsirengt,—tarė Lilė

Mes su Krisu patraukėme pečiais iš dalies kaip ir pritardami jai dėl šios vietos, kol Sara su Džeksonu nekreipė dėmesio, buvo per daug užsiėmę stovėdami toliau nuo mūsų bučiuodamiesi. Nes gi žinoma, juk mums visiems neva patinka ir įdomu, kaip tie du įsimylėję balandėliai bučiuojasi mums prieš akis.

Nusprendę, kad ta vieta tiesiog tobula tiek palapinėms, tiek laužui ir tai, kad nėra per toli nuo tos vietos, kurioje pasistatėme automobilį, įsidėmėjome vietą ir išsiruošėme pasivaikščioti po mišką. Medžiai buvo tokie tankūs, kad saulės spinduliai vos galėjo prasiskverbti pro medžių lapus, tik paukščių giesmės trukdė miško tylai.

Mums vaikštinėjant tankaus miško takais, stebėjau ne tik kaip kiekvienas žingsnis lėtai atvėrė vis daugiau gamtos grožio, bet ir kaip Krisas laiko nuo mūsų visų didelį atstumą arba tik nuo manęs bei vengė daryti bet kokį akių kontaktą su manimi.
Buvo gan lengva iš šono pasakyti, kad jis dėl kažko manęs vengia ir žinoma, juk buvo dėl ko, pats tai padarė. Spėju jis jaučiausi per daug kaltas, dėl to ir manęs vengia vietoj to, kad prieitų ir pasikalbėtų normaliai, be jokių pykčio ir smurto protrūkių. Bet klausimas ar jis taip gali, jau mačiau ką jis gali kai praranda kontrolę.

KRISAS

Kiekvienas mano ir Alekso žingsnis miško takais buvo lydimas tylos, kurią kartais persmelkdavo trumpi draugų pokalbiai ir juokas, kuriuose mes abu nedalyvavome, lygiai taip pačiai, kaip ir automobilyje. Tačiau įtampa tarp mūsų su Aleksu galejo būti jiems akivaizdi. Tik klausimas ar jie nenorėjo į tai kištis, ar visgi to dar nepastebėjo.

Netrukus pamatėme, kaip miško tankmė pradėjo retėti. Miško takas išsiplėtė ir išvedė mus į atvirą erdvę. Staiga išėjome į didelę laukymę. Prieš mūsų akis atsivėrė didingi kalnai, apsigaubę debesimis, žemai kabanti saulė, apšvietė kalnų šlaitus. Debesys švelniai liejosi su kalnų viršūnėmis, tarsi minkšti pūkai, plaukiantys aukštai danguje.

Tolumoje matėsi kalnų upė, vingiuojanti per žalius slėnius ir smaragdines pievas. Jos šaltas vanduo spindėjo saulės šviesoje, o gaivinantis upės šniokštimas darėsi vis garsesnis, kai vėjas nešė jos garsą link mūsų. Tai buvo akimirka, kai gamta atskleidė visą savo didybę.

Nusprendėme čia sustoti ir pailsėti. Visi išsitraukėme užkandžius ir valgėme žiūrėdami į gražų gamtos vaizdą, buvo matyti tiek upelis, kalnai ir miškas. Buvo labai gražu.

—Gal pasidarome šioje vietoje nuotrauką? Ką manot?—teiravosi Lilė imdama telefoną ir pažiūrėmada į visus su malonia šypsena

—Žinoma,—tarė Sara ir iškart apsikabino Džeksoną nuotraukai

Lilė pažvelgė į mus susikrimtusiu žvilgsniu

—Neprisijungsit, Vaikinai?—pakėlusi antakį paklausė

Vienas į kitą pažiūrėjome, abu puikiai žinojome, kad nei aš, nei jis nenorėjome būti vienoje nuotraukoje. Bet ne tada, kai to prašo Lilė, ji per daug maloni ir gera, kad būtų galima jai negražiai atsisakyti, jog nenori nusifotografuoti, dėl kažkokio kvailo asmeninio įvykio.

Abu nieko neatsakę nuėjome prie jų ir plačiai išsišiepėme apsimesdami, kad neva viskas gerai, bet tai žinojome tik mes su Aleksu. Lilė nuspaudė mygtuką ir padarė nuotrauką.

—Nenorėtumėt grįžti? Jau ir taip daug nuėjome,—vos tik padarius nuotrauką dėjavo Džeksonas

Buvo galima suprasti, kad jis tikrai nebuvo pratęs kažkur šiek tiek daugiau eiti pėsčiomis, nes ir taip didžiąją dalį vos vilkosi arba ėjo koja už kojos vis dairydamasis atgal, tarsi, bet kurią akimirką būtų galėjęs pasiūlyti grįžti atgal.

Lilė jam linktelėjo, išties buvome daug nuėję ir jeigu būtume ėją dar toliau, būtume sugrįžę tik tamsoje ir pabaigoje būtume tiesiog per daug pavargę. Mums grįžtant atgal į tą vietą, kurioje nusprendėme pasistatyti palapines, pradėjo pamažu temti. Buvo labai gražu žiūrėti kaip iš lėto visur darosi pamažu tamsu.

Grįžus į tą vietą, kol kiti statė palapines nusprendžiau vienas eiti pasiimti savo daiktų, likusių automobilyje, kadangi kiti juos pasiėmė kai griždinėjome į šią vietą.

—Kol neišėjai, pasakysiu, kad miegosi toje palapinėje,—pirštu į palapinę parodė Lilė

Aš jai linktelėjau ir paėmiau jos automobilio raktelius. Iš automobilio pasiėmęs kelis daiktus ėjau prie vietos, kurioje buvome pasistatę savo palapines.

-Kuri sakė mano palapinė?-tariau sau

Suvokiau, kad neatsimenu kuri mano palapinė, nes buvau labai pavargęs, o ir visos palapinės kaip tyčia buvo tokios pat. Priėjau vieną iš jų, kuri mano manymu, galėjo būti ta. Atsegiau palapinę ir priešais savo akis išvydau Aleksą. Jis žiūrėjo į mane suraukęs antakius, tačiau jis nieko man nesakė.

-Pamiršau kuri mano palapinė,-nedrąsiai tariau,-Galbūt galėčau miegot su tavimi?-pasiteiravau