Atskiri pasauliai TĘSIAMA

53 Skyrius

-Pasitiki Lora? - klausė Villiam'as.
Markas nei kiek nepasimetė.
-Taip, bet prie ko ji? Juk ne dėl jos atvažiavai.
-Dabar man įdomi ji. Man rūpi viskas apie ją, Aretas mano vienintelis anūkas, turiu jį saugoti. - tai pasakęs pažvelgė į Aretą bėgiojantį po kabinetą su lėktuvėliu rankoje.
Markas ėmė juoktis.
-Tu saugoti? Tau du metus mes nerūpėjom, puse Areto gyvenimo jo neaplankei...
-Neturėjau laiko. - nutraukęs Marką tarė jis.
-Laiko mes turime visi.
-Tu žinai, koks aš užsiėmęs!
-Ko tu nori?
-Noriu susigrąžinti santykius su tavimi ir Henku.
-Henkas tavęs matyti nenori. - be jausmų tarė Markas.
-Norėčiau su juo susitikti.
-Jis nenori! - dar kartą griežčiau pakartojo.- Jis griežtai pasakė, jog su tavimi nebeturės nieko bendro.
-Pakviesk jį. Noriu pasikalbėti.
-Jis nesutiks.
-Dėl mamos. Ji kenčia, jog Henkas visai nepalaiko santykių su mumis.
-Apart sesers tu nieko neturi. Tu man taip pat niekas nepamiršk, dabar kalbu su tavimi tik dėl Areto. - su šypsena tarė Markas.
-Kaip tu taip gali kalbėti?! - pasipiktino vyras.
-Po tos dienos tu man niekas. Girdi? Tuščia vieta, kuri niekada nepasikeis. Jei ir dabar sužinočiau, jog nuo mamos galvos per tave yra nukritęs bent vienas plaukas, tu lavonas.

Markas kalbėjo labai piktai vis atsistodamas nuo stalo ar kumščiu trenksmas į jį. Galvoje vyko sumaištis. Nesupratau daugybės dalykų... Milijonas klausimų ir neaiškumų. Kokia diena pakeitė jų santykius?

-Lora? - netrukus sau už nugaros išgirdau Natali balsą.
Pasijutau labai nejaukiai. Ji užtiko mane besiklausančią Marko ir Villiam'o pokalbio. Norėjau teisintis, bet ji pridėjo pirštą prie lūpų.
-Einam. Tegul jie kalba. - nusivedė mane į virtuvę. - Suprantu, jog tau įdomu, kas čia vyksta ir panašiai. Domėčiausi taip pat viskuo, jei būčiau tavo vietoje.
-Tiesiog... Išgirdau savo vardą, sustojau. Aš nenorėjau pasirodyti tokia nemandagi.
-Nesiteisink.-ramiai tarė. - Viskas gerai. Eime pasidarysime arbatos.

Nieko nebesakiau. Abi stovėjome prie spintelės, kai atidarius dureles paimti arbatą, jos dėžutė iškrito ir arbatos maišeliai pabiro ant žemės. Lenkiausi jų paimti, bet Natali mane sustabdė ir pasilenkė rinkti pati.

Netrukus pasitraukus jos plaukams nuo kaklo, pastebėjau mėlynes. Jos plaukai keliuose vietose buvo plėmais išpešti arba iškritę. Ji netrukus atsilenkė ir pamačiusi mano nusigandusia veido išraišką, ėmė teisintis.
-Tai visai ne tai apie ką galvoji.
-O aš nieko dar nepagalvojau.
-Sergu reta liga. - kažką greitai leptelėjo.
-Aš nesikišiu. Tai ne mano reikalas.

Tos mėlynės pasirodė nuo pirštų. Lyg ją būtų kažkas smaugę ir tempę už plaukų. Stovėjau šalia ir jauciausi labai nesaugiai.
-Saugok Aretą ir Marką. Rūpinkis jais. -nuleidusi akis pilnama arbatą, sakė man.
Jaučiau lyg jai reikėtų pagalbos, bet nežinojau ar aš teisi ar klystu. Nenorėjau kištis į žmogaus gyvenimą, kuri pažįstu vos keletą minučių.

Mes susėdome prie baro.
-O tavo tėvai liko Šarlotėje?
-Taip.
-Tikriausiai gyvena kartu?-ji buvo labai smalsi.
-Ne. Jie išsiskyrę.
-Kuom užsiima tavo tėvai?
-Tėtis skulptorius, daro nuostabias skulptūras, yra labai žymus Šarlotėje, dažnai gauna užsakymų ir iš kitų miestų. - maloniai kalbėjau. Gera buvo atsiminti jį.
-O mama?
Pajaučiau šaltį. Nenorėjau apie ją kalbėti.
-Nedirba. - staigiai leptelėjau.-O kaip jūs? - staigiai nukreipiau temą.
-Na aš visą gyvenimą auginau vaikus ir vyras norėjo, jog būčiau namų šeimininkė, todėl darbo neturiu, o ir pats Villiam'as nenori, jog dirbčiau. Užaugus vaikams ir  likau tokia nieko nepasiekusi. Gailiuosi dėl to, bet jau per vėlu kažką pakeisti. - liūdnai pasakojo ji.
-Niekada nėra per vėlu, jei kažko labai nori, amžius neriba. - šyptelėjau.
Mačiau, jog ji nusišypsojo man atgal.
Pagyriau jos stilių, todėl ėmėme kalbėti apie jį. Taip įsijaučiau kalbėtis, kad pamiršau viską kas aplink. Jaučiausi lyg kalbėčiau su geriausia drauge. Netrukus atbėgo Aretas ir ėmė sukiotis aplink. Jis bendravo su Natali.

Sėdėdama daug mąsčiau apie Natali. Troškau tokios mamos. Prie jos jaučiausi nuostabiai. Tokia suprasta, mačiau, jog ji klausosi mano kiekvieno žodžio, lyg stebuklo. Ji begalo norėjo bendrauti ir dalintis savo patirtimi, tačiau netrukus atėjo Markas ir Villiam'as. Natali pasikeitė. Jos veidas užtemo, dingo šypsena, ji lyg iš pasakų šalies grįžo į realybę.

-Važiuosim. - netrukus Villiam'o balsas privertė ją krūptelėti.
-Tegul baigia gerti arbatą. - taręs Markas atsisėdo iš šono.
Villiam'as nieko nelaukęs prisėdo šalia Natali. Pastebėjau jos drebančias rankas. Puodelis drebėjo. Villiam'as tai matė, bet nieko nedarė.
-Galėsim važiuoti aplankyti senelio? - netrukus linksmas klausė Aretas.
-Galėsim aplankyti močiutę. - su šypsena pataisęs Aretą, ištarė Markas.
-Girdėjot?! Mes pas jus atvažiuosim! - sušukęs Aretas tik privertė Natali krūptelėti.

Buvau susikoncentravusi į moterį ir akylai stebėjau ją. Vyrui uždėjus jai ranką ant liemens, Natali paleido puodelį iš rankų, šis krito ant žemės ir puodelio šukės pasklido po virtuvę.
-Ką padarei?! Nevėkšla! - ėmė šaukti Villiam'as.
-Gi viskas gerai, čia tik šukės. - įsiterpiau.
Mūsų žvilgsniai su vyru susitiko. Juodos akys perėžė mano sielą, jis nebuvo patenkintas, kad įsikišau.

-Viskas užteks čia būti, važiuojam!
-Palik mamą čia. Parvešiu ją vėliau. - tarė Markas.
-Teisingai išgirdau?! - Marko tėtis pakėlė balsą.
-Važiuosiu kartu su Villiam'u.-įsiterpė Natali.
-Kitą dieną užsuksiu pas tave, mama . - Markui tarus, vyras pastūmė Natali link virtuvės išėjimo.

Bjaurėjausi tokiu vyro elgesiu ir pilnai supratau, kad čia kažkas ne taip. Kad šioje šeimoje kažkas labai blogai. Netrukus Markas juos išlydėjo ir sugrįžo pas mane.
-Pasakyk man, kas čia darosi.
-Nesikišk.-šiurkščiai taręs man, apsisuko ir užsidarė savo kabinete.

Pasijaučiau lyg niekas. Kartais jaučiu lyg Markui aš patinku, bet kartais pasijaučiu lyg nereikalinga nosinaitė, kuri reikalinga tik tada kai norisi išsiverkti. Išbėgo keletas ašarų, kai rinkdama šukes, netyčia įsipjoviau į pirštą. Mačiau, jog stipriai bėga kraujas, kai netrukus į virtuvę įėjo Gemma.
-Vaikeli.. Einam suvarstysiu! Bėga gan stipriai, tikriausiai giliai įsipjovei. - vesdama į savo kambarį kalbėjo.
-Gemma! Kur tu!? - sušuko Markas.
-Mes čia!

Įėjome į kuklų kambarį. Jis buvo šviesus. Kambaryje stovėjo dvigulė lova, krėslas, šalia stalinė lempa, milžiniška knygų lentyna ir po dešine dar dvi durys. Tikriausiai spinta ir vonios kambarys. Kambaryje nebuvo daug daiktų, tačiau jis buvo jaukus, prie lovos kabėjo didelis paveikslas, o kairiau ant rašomojo stalo mačiau keletą Areto piešinių. Kambario viduryje taip pat gulėjo didelis, šiltas kilimas.

Netrukus atėjo Markas ir pamatęs mane kraujuojančia ranka, pribėgo.
-Įsiplovė su šuke.-tuoj tarė Gemma. - Tu sutvarkyk jos ranką, einu greitai surinksiu sukęs, kol vieną jų neįsmigo Aretui į koją. - padavus dėžutę, išėjo.

Markas dirbo profesionaliai lyg tai būtų jo kasdienybė. Jis tuoj pat išvalė ir svarstė mano pirštą.
-Kitą kartą elkis atsargiau ir atsiprašau. - žiūrėdamas į akis tarė.