Atskiri pasauliai TAISOMA

1* Skyrius

Gatvėje švietė šviesa, bet aš sėdėjau tamsoje, ant lauko laiptų. Naktis buvo tyli, tik gatvės žibintai metė ilgas šešėlių juostas, lyg dar labiau pabrėždami, kaip viskas tuščia be jos. Kiekviena minutė tempėsi lyg valanda, o mano kūnas drebėjo ne tik nuo šalčio, bet ir nuo nerimo. Laukiau jos. Mašinos važiavo pro šalį,  tikėjausi pamatyti ją ateinančią ar išlipančią iš kokio nors automobilio. Kiekvienas žingsnis skambėjo lyg būtų jos, o kiekviena pravažiuojanti transporto priemonė  sustingdydavo mano žvilgsnį ir nukreipdavo į ją.

Kodėl ji man tokia svarbi? Kodėl negaliu tiesiog nustoti apie ją galvoti? Kodėl dėl jos turiu kentėti? Skambinau daugybę kartų, bet mama neatsiliepė arba numetinėdavo skambučius. Nesuprantu, kaip žmogus, kurį taip myliu, gali taip elgtis. Jei būtų atsiliepusi, būčiau ramiai grįžusi į savo lovą, bandžiusi užmigti, nesijaudindama, kur ji yra. Man buvo svarbu tik tai, kad jai viskas gerai. Tik tiek.

Pamenu, kaip vaikystėje mama visada būdavo šalia. Dabar jos nėra. Ir tas laukimas mane ėda iš vidaus. Sėdėjau spoksodama į vieną tašką ir svajojau apie ramybę, apie dieną, kai nebereikės jaudintis dėl namo išlaikymo ir pačios savęs. Dirbu kavinukėje miesto centre, o visus uždirbtus pinigus atiduodu mokesčiams už namą ir kiek galiu, padengiu mamos prisiimtus kreditus. Aštuntą ryto jau turiu stovėti darbe, šypsotis klientams, nors širdyje verda nerimas ir pyktis.

Argi neturėtų mama bent dalies tų rūpesčių užkrauti sau? Argi neturėtų dukrai suteikti ramybės? Laisvės? Mintyse dėlioju tuos klausimus, kol skaudžiai kandu sau į lūpą, kad nepradėčiau verkti. Gal aš neteisi? Juk ji man rūpi. Galėčiau susitaikyti su viskuo, jei tik ji būtų šalia. Bet šįryt – dar vienas rytas, kai mama negrįžo. Dar vienas rytas, kai lieku viena su savo nerimu. O už valandos vėl turėsiu stotis į darbą, lyg nieko nebūtų nutikę. Bet kažkas nutiko – jau seniai kažkas viduje sugedo, ir dabar skauda taip, kaip dar niekad neskaudėjo.

Sėdėjau dar ilgai, jausdama, kaip šaltis lėtai, bet užtikrintai skverbiasi į mano kaulus. Kojų pirštų galiukai jau beveik nejautė šalčio, tik skausmingą geliantį dūrį su kiekvienu bandymu pajudinti kojų pirštus. Kovo pradžia, o oras dar aštriai kanda odą, lyg primindamas, kad pavasaris čia ateina tik lėtai ir nenoriai. Staiga pakėliau akis – prie namų  sustojo pilka, seno modelio mašina. Jos variklis suburzgė paskutinį kartą ir nutilo. Aš nenuleidau akių. Laukiau. Mašina stovėjo, užgesusi ir tylinti. Užsidegus vidinei šviesai, mačiau du žmones sėdinčius priekyje. Galvoje kirbėjo daugybė minčių – kas jie? Kodėl jie čia? Ar tai mama?

Galiausiai durys girgžtelėjo, ir iš mašinos išlipo mama. Tačiau ji nematė manęs. Sustingau. Jos figūra buvo per daug pažįstama, bet kartu tokia svetima. Mama stabtelėjo, apsisuko ant kulno ir trinktelėjo durelėmis, tarsi norėdama kažką už savęs užverti. Tvirtai sugniaužusi delninę, ji svirduliavo takeliu link manęs, lyg tas takas būtų vinguriuojantis ir nestabilus. Jos plaukai išsisklaidę ir drėgni, veidas uždengtas sruogų šešėlių, striukė atlapota, vos kabanti ant pečių. Palaidinė vos laikėsi ant jos kūno – ištrūkusios sagos leido žvilgsniui slysti žemyn, iki apnuogintos krūtinės, kurią laikė paskutinė likusi saga per vidurį. Liemenėlės ji nedėvėjo, o apsirengimas priminė sceną iš pigaus naktinio klubo: džinsinis sijonėlis apmautas išvirkščias, pėdkelnės permatomos, suplėšytos, atrodė tarsi gyvenimo išblukusios detalės.

Ji priartėjo ir sustojo, patraukė sulipusius plaukus nuo veido. Jos akys buvo siauros, tuščios, bet tuo pačiu perveriančios. Veidas išblyškęs, o lūpos – skaudžiai kraujuojančios. Pajutau, kaip kraujas užverda mano venose, užpildydamas mane pykčiu ir neviltimi. Tai nebuvo vien tik pyktis dėl to, ką mačiau – tai buvo pyktis dėl to, kad mano mama, mano vienintelė mama, taip save prarado. Norėjosi rėkti, verkti, šaukti ant jos, purtyti, kol ji atsikvošės, bet viskas liko užgniaužta, suspausta krūtinėje, tvinksinčioje nuo skausmo. Ji tik praėjo pro mane, lyg būčiau nematoma, bandė pataikyti raktą į durų spyną.