Šansas |TAISOMA

3 skyrius

2016 metai, birželio 9 d., šeštadienis

Mano sesei Urtei greitai dveji, ak, kaip ji greitai auga... Tėvai nori aplankyti senai matytas gimines, o tai reiškia, kad važiuosime į kaimą, o aš galėsiu pabūti su Šansu!

Dabar susitinku žymiai rečiau su Šansu, tik per atostogas ar savaitgalius, nes turiu eiti į mokyklą. Nebeturiu tiek laisvo laiko, kad galėčiau mėnesį būti kaime, dabar geriausiu atveju galiu pabūti kelias dienas. Mama sakė, kad šiandien ir visą kitą savaitę būsime kaime, o aš turėsiu begalę laiko, kurį aišku, kad praleisiu su savuoju vilkolakiu. Apsirengiau šortus ir marškinėlius trumpom rankovėmis su gėlėmis ir susipyniau plaukus į 2 kasytes, kad būtų patogu eiti pasivaikščioti su juodžkiu. Po valandos - 14 val. mūsų automobilis jau įvažiavo į senelių kiemą, kuriame stovėjo visokiausių spalvų automobiliai. Atidariau automobilio dureles ir kaip visada iš karto nuėjau prie juodžkio:
- Labas Šansai, drauge mano, gražuoli, norėsi eiti pasivaikščioti?
Vilkas pradėjo aplink mane strikinėti, lyg suprastų ką sakau. Palikau jį vieną lauke ir nuėjau į namus pasižiūrėti kokių svečių yra atvažiavę, pavalgyti ir paprašyti senelio Kęstučio bei mamos, kad leistų išsivesti Šansą. Deja, man vienai neleido eiti vedžioti šuns dėl jo jėgos stiprumo, todėl būtinai turės eiti kartu ir senelis. Sutikau, nors ir žinau, kad visą laiką jis vadovaus ką daryti, o mane tai nervina. Juk man jau devyneri, man nereikia vadovauti...

Dabar jau 15:38, susiradau 10 metrų pavadėlį ir užsegiau su senelio Kęstučio pagalba jį ant šuns kaklo. Šansas pradėjo kaip paklaikęs šokinėti ir puolė į priekį dar būdamas su lenciūgu². Taip pradėjo smaukti save, aš labai išsigandau ir greitai nuėmiau lenciuką. Mūsų pasivaikščiojimas prasideda! Kaip ir prieš tris metus Šansas toks pats energingas ir aš tuo labai džiaugiuosi. Su seneliu nusprendėme kirsti kelią mišku, kad nueitume iki gražios, didelės kiaulpienių pūkų pievos. Pasižiūrėjau į laiką savo ,,Samsung Galaxy A10'' telefone, kurį gavau iš mamos - 16:02. Jau praėjo pusvalandis, bet nesinori palikti šios gražios vietos. Padariau nuotrauką kaip Šansas laimingas šypsosi gulėdamas pievoje ir pamačiau kokios gražios jo rudos akys.
Jis man svarbiausias ir gražiausias šuo planetoje, niekas Šanso neatstos!

Grįžome į kiemą po valandos. Buvau išvargusi ir ką sugebėjau padaryti, tai įėjusi į trobą atsigulti lovon. Užmigau. 18:43 atsikėliau pilna energijos, nesuprasdama - kiek valandų, kokia diena ir kur esu?