Šansas |TAISOMA

9 skyrius

2021 metai, birželio 18 d., sekmadienis

Šiandien, ryte, užsidėjusi tamsius sportinius šortus ir specialiai per didelius marškinėlius su užrašu ,,BAD CHOISES MAKE GOOD STORIES DARK TIMES'', susirišusi plaukus į ''arklio uodegą'' ir užsidėjusi akinius nuo saulės, nuvažiavome su mama į kaimą. Greitai, po 4 val. - 16 valandą grįšime namo, nes turime dar reikalų ir be kaimo, kuriuos reikia atlikti iki rytojaus.

Kol mama plepa su seneliais namuose, virtuvėje su mūsų atsivežtu ,,Napoleono'' tortuku, aš, suvalgiusi savo porciją išėjau į lauką, kuriame ypač karšta ir paruošiau Šansą pasivaikščiojimui su trumpu pavadėliu po senelių didelį kiemą. Taip! Kaip pastebėjot, vedžiosiu jį viena, pagaliau! Bet neisime toli bėgioti, nes nėra jėgų ir energijos nei man nei juodajai meškai. Šansas lėtai vaikšto ir kvėpuoja pro burną kaip visada iškišęs ilgą, rožinį liežuvį. Priėjęs gėles būtinai jas pauosto, kaip ir aš darau visada! O čia tai staigmena! Po geltonu suoliuku, (kurį prieš metus nudažiau aš su seneliu, vasarą) guli senelių numylėtinė Nera! Tai katė, ,,Calico'' rūšies. Nera gimė tais pačiais metais kaip ir mano sesuo, o tai reiškia, kad jai septyni metai.

Vargšas vilkas, juk jis visas juodu kailiu, kurį degina saulės šviesa, todėl tai greitai suvokusi nusivedu Šansą po kriauše, jis atsigulęs ant vešlios žolės ir padėjęs galvą žiūri į priekį. Aš atsisėdu šalia jo ir glostau per daug įkaitųsį, ilgą ir storą kailį. Klausausi žvirblių, zylių ir varnėnų pokalbių. Viskas taip migdo, lyg lopšinė. Šansas šiek tiek pasimuisto, apsisuka ir vėl krenta, bet jau kitu šonu ant žemės. Lėtai nuleidžia savo didelę galvą ant mano ištiestų kojų ir suprantu, kad mažiausiai pusvalandžiui negalėsiu pajudėti, todėl reikia susigalvoti veiklą. Staiga pamatau iš dešinės augančių daug ramunių, o tai blogai... Jei jis jas pastebės labai išsigąs, arba, gal kaip tik pradės tyrinėti niekuom nenusikaltusias kvepiančias gėlytes, kurių jis labai nemėgsta ir bijo? Neturėdama ką veikti, atsirėmusi nugara į kriaušę, pradedu baltų žiedlapių ir geltonos spalvos viduriukus turinčias gėleles rinkti abiem rankom, tačiau tik tas, kurias pasiekiu nepajudindama Šanso. Pinu vainiką, kaip tik tinkantį mano galvos dydžiui ir nupynusi, bei apžiūrėjusi ar ramunėlėse nevaikšto vabalai, užsidedu jį ant galvos.

Nežinau kiek laiko praėjo, bet atsibudau nuo šuns judesio. Suvokusi kur esu, supratau, kad užsnūdau parėmusi galvą į kriaušės kamieną su vainiku ant plaukų ir Šansu ant kelių, kuris, beje dabar sėdėjo labai arti manęs ir uostė veidą. Pradėjau juoktis ir paglosčiau augintinį, nuvedžiau atgal prie būdos, prisegiau prie lenciuko ir nuėjau į trobą pavalgyti. Pamačiau, kad jau 16:38, o tai reiškia, kad apie valandą miegojom su Šansu po medžiu.